Šienapjūtė, kokios nebėra

Aktualija Sandūra
13 liepos, 2025
0

Gaila gal ne paties darbo, bet su juo susijusių įvairių patirčių, kurios taip praturtino mūsų etninę kultūrą

Šienapjūtė, kokia šienapjūtė? – nustebtų ne vienas šiandien. Keista, kad prigalvoję visokių skoliniu „edukacijos“ vadinamų mokymų, dar niekas nesugalvojo siūlyti šienapjūtės, tokios, kokia ji būdavo anksčiau, patirties. Tiesa, Baltijos aplinkos forumas mėgina sugrąžinti į nūdieną šienavimą dalgiu ir jau keturis kartus Šilutės rajone, Rupkalvių kaime, surengė nacionalinį šienpjovių čempionatą. Šiemet jo nebus, nugalėtojai rugsėjį dalyvaus Pasaulio šienpjovių čempionate Bebros nacionaliniame parke Lenkijoje.
O daugiau – įnirtinguose vasaros mūšiuose su žole zurzia žoliapjovės, klerkia trimeriai, zuja traktoriai traktoriukai, laukuose ne šieno kupetos – rulonai, dar juokais praminti dinozaurų kiaušiniais pūpso. Va, tokia ta dabartinė šienapjūtė. Tylus ir geras šimtmečius duoną ir pieną padėjęs pelnyti dalgis gal dar kažkur liūdnai kabo pamirštas pastogėje. Nei kas bemoka, nei kas nori, nei kas žino, kaip juo naudotis.
„Plieno dalgelę papustysiu“
Salsvas vystančios žolės kvapas ir kažkoks neramus ilgesys – jau po Joninių, diena trumpėja, pievų grožis sukištas į šieno ritinius. Pradalgių pradalgės, vienas traktorius su šienapjove šone ir priekyje guldo žolę, kitas grėbia į eiles, trečias renka ir suka rulonus. Vienas po kito bumpsi jie ant žemės, kol privažiavęs dar kitas traktorius supakuoja rulonus į plėvelę. Standžiai aptraukti plastmasės sluoksniu jie lauks savo eilės. Kuo žolė jaunesnė, sultingesnė, tuo geresnis pašaras karvėms, tuo daugiau ir kokybiškesnio pieno jos duos.
Vartotojas parduotuvėje ne melžtuvę, o pirkinių krepšį pasiėmęs juk laukia įvairių įvairiausių pieno produktų, jautienos kepsniams.
Šienapjūtė šiemet nesiskiria nuo kitų metų tiems, kas ruošia tūkstančius rulonų pašarų. Nors pavasaris šaltas, bet žolės užaugo pakankamai, tad lietus ar kukli šiemetinė saulutė šviečia – šienapjūtė įvyko pagal planą. Kai kas jau ir antrą kartą šienauja, ypač liucerną. Bus ir trečia, ir ketvirta šienapjūtė apie spalį. Probočiai, pamatę tokius dyvus, galvomis kraipytų pavydėdami, antai per sezoną du kartus šienauti, atolą pjauti tik gerais metais pavykdavo, o dabar 3–4 kartus pjauna, kokia pažanga!
Tie, kas dar džiovina šieną, keiksnoja šią vėsią vasarą – nėra šilumos, nėra šienapjūtės, žolė baigia peraugti, pašaras bus nekokybiškas. Bet ką tu motulei gamtai, atsiuntusiai mums būdingą lietuvišką, ne ispanišką vasarą, kaip jau buvo įprasta paskutiniais metais, pasakysi. Šienapjūtės oro tebuvo savaitė, ir ta pati su lietučio pakrapnojimu. Atostogautojams Palangoje tikrai liūdna.
„Ant tėvo dalgio ašmenų rasa spindėdavo“
Čekšt, čekšt! – šneka stiprių tėvo rankų per žolę sukamas dalgis. Pradalgėn gula ramunės ir smilgos, katilėliai su kraujalakėmis ir jonažolėmis. Renku puokščių puokštes ir nežinau, kam, gal kaip mama įsivaizduoju renkanti įvairias vaistažoles. Jos gražios, tos ką tik mirusios gėlės. Man jų gaila, kažkokia gėla vaikiškoje širdyje, norisi, kad vakaro rasos lašeliai, tarsi ašaros spindintys ant suguldytų žiedų, jas prikeltų, atgaivintų, ir jos žydėtų nuolatos, net žiemą, kaip tos šerkšno gėlės ant langų stiklo.
„Žiūrėk, laukinių bičių lizdas“, – tiesia ranką tėtė link samanų kupstelio, iš kurio viena po kitos zvimbia susierzinusios bitelės. Jos pasiruošusios ginti savo menkus namelius nuo įsibrovėlių, panašiai kaip mes dabar nerimastingai žvelgiame link nenusakomo elgesio kaimyno.
Tose vaikystės pievose visko buvo – ir žiedų, kurių dabar nemažai Raudonojoje knygoje atsirado. Sibiriniai vilkdalgiai paupyje, žalsvažiedės blandys, puplaiškiai ir baltosios vandens lelijos Žvelsos senvagėje. Griežlės ir lakštingalos, gandrai. Tik gervių nebuvo.
Ir senas medinis grėblys, kuriam vietoje nulūžusio danties kiekvienos vasaros pradžioje tėtė įdėdavo naują ąžuolinį. Tinamas dalgis ir sena gerokai į dalgį nubraukta gudė, šakės, žaginiai, šieno kupsčiai, arkliniai vežimai, gardės ir ilgos kartys, ratgaliai, šieno kimšimas, grėbstymai. Žiogų svirpimas – kai jau gieda žiogai, laikas pjauti šieną, sakydavo kaimo darbštuolis Jurgis. Sulaukę liepos vidurio, Škaplierinės atlaidų, mano kaimo žmonės džiaugdavosi, turėdami daržinėse šieno bent užklydusiam ubagui atsigulti.
Ir didžiulis, bet geras nuovargis. Toks didelis, kad vakare gali kristi ir miegoti net nenusirengęs per dieną įprakaituotų drabužių. Su salsvu trintų braškių su pienu ir duona skoniu. Tokiu pat, kaip džiūstančio šieno, primenančio apie vasaros ir apskritai visko laikinumą.
„Nusibodo šienas pjauti, dobile, dobilėli žaliasai“
Jei per Jurgines (balandžio 23 d.) pasnigdavo, tais metais ūkininkai tikėdavosi gero derliaus ir storų šieno pradalgių. Ant balto žirgo atjojęs Jurgis atrakinantis žemę, nors iš seniausių laikų tai buvusi žemės budinimo, gyvulių globėjo Ganiklio, Pergubrio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Ir deivei Ladai žemdirbiai atiduodavę pagarbą, juk negerbsi tai nebus duonos, nebus ir gyvenimo.
Tokios ir kitokios patirtys, daugybė žodžių ir terminų šių dienų žmogui tolimi lyg koks nesuprantamas kosmosas. Jau niekas taip nebegyvena, niekas taip ir nebedirba, būtų, pavyzdžiui, nesuprantama, net baudžiama už vaikų darbą prie šieno. Tektų aiškintis Vaiko teisių apsaugos ar dar kokiai nors tarnybai, kodėl vietoje batuto vaikai užlaipinti daržinėje ant šieno jį turi minti šokinėdami nuo sijų. Ir nesvarbu, kad tai šauniau nei batute, kuris nuo pirmo vėjo ima ir apvirsta, bet negalima!
Ne vienas mano pažįstamas, prisimindamas tuos laikus, kai savaitgaliai, atostogos ar šiaip laisvesnė diena pralėkdavo kaime padedant tėvams ar giminėms sušienauti šieną, vadina nemalonia patirtimi, sunkiu ir bjauriu darbu. Jį atliko iš pareigos norėdami padėti sunkiai dirbusiems kaimuose giminaičiams, kurie kažkada padėjo jiems, išėjusiems į miestus, prakusti geresniam gyvenimui. Už tą sugrįžimą į kaimą giminės atsilygindavo grietinės stiklainiu ar dešimčia kitu kiaušinių, kumpio gabalu.
Ir skamba visa tai kaip kokiose Juozo Baltušio „Parduotose vasarose“, su gailesčio prieskoniu sau, taip sunkiai dirbusiam savaitgalį kaime.
„Pjovė lankoj šieną, žalias raskilėles“
Niekam jos dabar neįdomios tos buvusios ir esamos šienapjūtės kaime. Su saulės kaitra, žiogų čirškesiu, vandens ąsočiu su duonos plutelėmis bei uogomis atsigaivinti.
Ir vis dėlto gaila. Gal ne paties darbo, bet su juo susijusių įvairių patirčių, kurios taip praturtino mūsų etninę kultūrą. Gaila šienapjūtės dainų, kurios nebedainuojamos, įvairių orų spėjimų, įrankių, pamirštų ir nebereikalingų, to žmogaus ir arklio vienybės jausmo, kai abu drauge kantriai kinkuodavo šienapjūtės ritmu.
Kas dar matė ką nors šienaujant dalgiu? O kas mokėtų dalgiui kotą įtverti, jį ištinti (čia žemaitiškai vietoje „išplakti“), atšipusį tinkamai gude pasibraukti. Kas mokėtų ir žinotų, kaip medinį grėblį pasidaryti – plastmasinių pilnos parduotuvės, bet jie po pirmų kelių brūkių sulūžta, meti į šiukšlių dėžę, perki naują ir kartoji istoriją iš naujo. Medinis gi vasarų vasaras tveria. Daugelį metų grėbiau šieną bočiaus sumeistrautu grėbliu, dabar tėtės restauruotas jis šieno kvapą mena tik sapnuose palėpėje.
Kas žinotų, kaip sukalti žaginį ir kaip ant jo džiovinti šieną. Kaip jį sukrauti į kupsčius, jei vasara tokia, kaip šiemet. Kaip nukrauti aukštą ir dailų vežimą, kuris per visus kemsynus nenuvirstų ir laimingai namo parvadeliotų.
Ilga kaip šieno kartis (palyginimas aukštai merginai), rudas kaip lapės uodega – gerokai apipuvęs šienas, kuolinga per šienapjūtę prišauks lietų, šokinėja kaip varlė prieš dalgį – gausybė įvairių posakių, palyginimų, patarlių, juokų, orų spėjimų, žodžių, šienapjūtės dainų – visa tai šiuolaikiniame gyvenime jau ištirpo be pėdsakų.
Šienapjūtė, kokios nebėra dabar, tik atmintyje, o jei kas uždainuotų „Žaliuojuoj lonkeliėj daug yr griebiejėliu“, ar ateities kartos dar supras, apie ką čia…
P. S. Įdomumo dėlei, Klodo Monė (Claude Monet, 1840–1926) paveikslas „Šieno kupeta“ (La Meule, 1891) „Christie’s“ aukcione 2016 m. Niujorke buvo parduotas už rekordinę sumą – 81,4 milijono dolerių.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Autorės nuotr.