Kelionė Latvijoje laiku… į viduramžius
Atrodo, kad jau visa, kas dar taip neseniai buvo laikoma fantastika, tapo realybe. Bene paskutinė tokia realija – dirbtinis intelektas. Na, o kaip dėl kelionės laiku? Nežinau, ar galima nukeliauti į ateitį, tačiau laiko ratą pasukti keletą šimtmečių atgal galima labai paprastai. Tuo įsitikinau pabuvojęs Latvijos Kurše – Kuldygoje.
Viskas vyksta išties panašiai kaip pasakoje – kerti tam tikrą ribą ir atsiduri kitame pasaulyje. Mano pasakojamuoju atveju ši magiška riba – raudonų plytų tiltas, vedantis į Kuldygos senamiestį. Beje, kaip teigė vietinė gidė, sovietmečiu buvo sugalvota tiltą asfaltuoti. Rezultatas aiškus – netekęs vėdinimo sistemos, tiltas pradėjo eižėti. Teko viską grąžinti kaip buvę, tik visa tai pareikalavo ilgo ir kruopštaus darbo. Tos pačios gidės žodžiais, tiltą tvarkiusiems darbininkams teko bent po keturis kartus „pabučiuoti“ nuvalytą ir išdžiovintą kiekvieną plytą prieš grąžinant į jos buvusią vietą. Einant tiltu galima pasigrožėti Ventos upės kairiajame krante esančiu ilgiausiu Europoje apie 120 metrų ilgio kriokliu, tačiau statinio, kaip krioklio, parametrų nelabai atitinka jo aukštis – tik du metrai. 13 a. viduryje čia stūksojo Livonijos ordino pilis, 18–19 a. sugriauta švedų, tai, kas liko iš pilies, vėliau nukeliavo į miestelėnų statomus namus. Latvijos Respublikos nepriklausomybės metais miesto savivaldybė skyrė per milijoną eurų, kurie panaudoti valant krūmokšniais užžėlusius gynybinius kanalus, jie apsodinti gėlynais, kad vėjeliui pučiant keltų tekančio vandens pojūtį.
Dar kiek paėjėjus teko įsitikinti, kodėl Kuldyga vadinama Šiaurės Venecija – lygiai su namų pamatais kanalais teka vanduo. Kitoje kelio pusėje tame pačiame kanale matėsi grupė žmonių, dėvinčių žvejo guminius kostiumus: pasirodo, to pageidaujantiems tokiu būdu vykdomos ekskursijos. Gidės pasakojimu, vieną kartą per metus vyksta ir vieno kilometro ilgio bėgimo varžybos kanalu. Taip po truputį žengiame gilyn į 16–19 a. statiniais besipuikuojantį senamiestį, kuris 2023 m. buvo įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Senamiestis išties nemažas, nemaža ir architektūrinė statinių įvairovė: prašmatnūs mūrinukai, šalia medinis namukas, netoliese medinė daržinė, sandėlis, neįprasti kaimą primenantys kiemai. Prie kai kurių namų – malkos: senamiestyje ne taip seniai, tik Nepriklausomybės metais, įvestas centralizuotas šildymas, vanduo, kanalizacija, mažiau pasiturintieji tam neturi lėšų ir dabar. Neatsitiktinai geriausiai Kuldygos senamiestį pažįsta kino meno specialistai: pasirinkimo įvairovė nuo viduramžius menančių gatvių ir namų iki Antrojo pasaulinio karo scenų, nes dauguma pastatų išlikę, kokie buvę, dar nerenovuoti (vykę karai aplenkė Kuldygą). Remontuoti ar naujai perstatyti draudžiama, o atlikti renovaciją – ne kiekvienam privačią nuosavybę turinčiam miestelėnui pagal kišenę. Puikiai išsilaikiusi miesto rotušė, penki įvairių koncesijų maldos namai, spalvotomis trinkelėmis vedantys centrine gatve į rotušę takai. Ten ir paminklas svarbiausiam miesto istoriniam asmeniui hercogui Jakobui Ketleriui, kuris po Livonijos ordino žlugimo nuo 1561 m. Kuldygą pavertė savo rezidencija, jam valdant miestas labai stiprėjo ekonomiškai. Nuo 1587 iki 1671 m. Kuldyga buvo Kuršo hercogystės sostinė. Sovietmečiu mieste veikė adatų fabrikas, gaminęs visokios įmanomos paskirties adatas: nuo naudojamų patefonuose iki medicininių. Šiuo metu dėl savo istorinio senamiesčio Kuldyga yra gausiai viso pasaulio turistų lankomas miestas.
Laiku keliavo ir
fotografavo
Egidijus ŽIEDAS
