Kūrybiška priekuliškė drobės potėpiuose atvėrė savojo miesto žmonių sielos gelmes

Kūrybiška ir veikli priekuliškė Eglė Senvaitė (Eglė Do) Kintų evangelikų liuteronų bažnyčioje neseniai jautriai atidarė savo tapybos darbų parodą, kuri dabar jau yra atkeliavusi į Priekulės biblioteką ir ja bus galima grožėtis visą likusią vasarą.
Priekulė įkvepia ir globoja
– Egle, papasakok trumpai apie save mūsų skaitytojams. Kaip gimė parodos idėja?
Esu gimusi ir augusi Priekulėje, kuri visada buvo ir yra mano širdyje, tai miestelis, kuris mane globoja ir įkvepia. Kurį laiką pakeliavusi po užsienį nusprendžiau šaknis įleisti gimtinėje. Esu trijų mažamečių vaikų mama. Mano pomėgis – fotografija, o dirbu visažiste.
Džiaugiuosi, kad savo senai svajonei leidau išvysti dienos šviesą. Paėmiau į rankas teptuką ir pradėjau tapyti. Sulaukiau palaikymo iš vietinių gyventojų, kurie pamatė mano pirmus darbus, girdavo ir sakydavo nesustoti. Tad kilo idėja nutapyti žmones, kurie mane įkvepia. Ne draugus, ne šeimą, o tuos, kurie virpina mano širdį kitaip. Priekulėje gyvena magiški žmonės. Štai turime nuostabią rašytoją, kuri skleidžia šviesą aplink save, seseris, kurios visada kartu keliauja. Čia gyvena kunigas, kuris mūsų miestelyje yra lyg tiltas su kažkuo aukščiau. Tuos ypatingus žmones mačiau savo vizijoje. Su jų gerais darbais, jų gera aura ir labai norėjau juos įamžinti.
Perteikė žmonių jautrumą
– Ką norėjote pasakyti savo paveikslais?
Savo parodą pavadinau „Sielų avatarai“, nes tai ne tik žmonės, kurie supa mane, tai giliau ir prasmingiau, o juos sutikusi – įkūnijau. Siekiau perteikti jautrumą, kurį matome tuose žmonėse. Vieni yra lyg šilkas švelnūs, kiti yra lyg muzikos natos virpančios. Mes juos matome, tik neįgarsiname. Savo paveiksluose jausmams suteikiau materiją. Šiame cikle svarbiausias paveikslas – drugio prisilietimas. Jo prototipas – pirmagimė dukra. Ji yra jautri siela, o jos gimimas tiesiogine prasme buvo tikras stebuklas. Tapiau aliejiniais dažais, procesas buvo lėtas, apgalvotas. Gyvenau su juo ilgai. Ir net kai baigiau, jis keliavo šalia manęs.
Šiems darbams sukurti užtrukau metus. Negalėjau nustoti tapyti, tapiau naktimis, kai vaikai užmigdavo, tapydavau su dukryte ant rankų, kol mažoji snaudė. Būdavo, kad per pertraukėlę traukdavau teptukus, nors trumpam padaryti potėpius, nes norėjau ir kitaip negalėjau.
Kūrybiniai darbai glaudžiai susiję su asmeniniais išgyvenimais, nes nutapytos asmenybės gyvena tame pačiame miestelyje. Jie mane įkvepia, jie mane palaiko. Kai kurie paveikslai tapėsi lengvai, kai kurie sekėsi sunkiau. Tapiau akriliniais dažais, tačiau turiu kelis paveikslus, kur pasirinkau aliejinius dažus, nes jais galėjau lengviau įgalinti žmonių jautrumą ant drobės.
Mėgavosi ypatinga erdve
– Kodėl parodos atidarymui pasirinkote Kintų evangelikų liuteronų bažnyčią?
Šių laikų žmogus itin besikeičiančioje visuomenėje, kur informacija ir net menas – greiti, manau, vis tiek ieško tos akimirkos, kur galėtų sustoti ir pasimėgauti. Todėl parodą pasirinkau atverti Kintų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Čia aplinka magiška, jausmas – lyg namie. Garso erdvę savo balsu laikė Erika Gaučiūtė – Žylė. Giesmėmis ji papildė esamus darbus. Ir šioje erdvėje, tarp lauko gėlių, jie buvo užbaigti. Tą ypatingą erdvę dar pripildžiau savo fotografijos darbais, kurie susirinko per pastaruosius metus. Sielą džiugino mano svainio Karolio Senvaičio eilės, kurios pasitiko parodos dalyvius prie įėjimo.
– Kaip reagavo Jūsų paveikslų herojai?
Žmonės buvo maloniai nustebę, jie nė vienas nežinojo, kas čia bus tiksliai, nežinojo, kad dauguma išvys save, ar savo artimąjį, ar kaimyną. Jie visi parodoje vieni kitus atpažino, daug juokėsi, graudinosi, dalino gražiausius žodžius.
Labai norėjau, kad parodoje žmonės atrastų dalelę savęs. Ir kad galėtų pabūti čia, su savimi ir su artimaisiais. Pasimėgautų erdve, muzika bei gardumynais, kuriuos man širdingai paruošė dvi kepėjos. Lolita („Dvaro skanėstai“), kuri kepė specialų tortą parodai, taip pat save išvydo paveiksle, nesulaikiusi juoko ir džiugesio dalinosi su manimi, kokia ji nustebusi. Bet Lolita yra mūsų miestelio viena geriausių kepėjų, jos kaneles visi žinome. Todėl negalėjau jos neįamžinti. Makarūnais prisidėjo ir Gytė („Gytės tortai ir kiti skanumynai“),saldumynai atitiko mano paveikslų spalvinę gamą.
Sužavėjo žmonių vieningumas
– Tad parodos organizavimas buvo sklandus?
Nors viskas labai sėkmingai ėjosi, visgi susidūrėme su paveikslų eksponavimo problema. Ir čia mums iš karto pagelbėjo restoranas „Venckai Venckuose“, suteikdamas reikiamas medžiagas parodai. Ar matote, kokie mūsų žmonės vieningi, visų jų dėka parodos atidarymas įvyko, o dabar darbai nugabenti į Priekulės biblioteką, kur bus eksponuojami vasaros metu.
Parengė
Vilija BUTKUVIENĖ
Eglės DO asmeninio archyvo nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas