Beglobis šuo iš Sakartvelo namus rado Vaiteliuose

„Visų šunų neišgelbėsiu, bet bandyti verta“, – sako keturkojų mylėtoja Daiva

Kiek laiko Goša klaidžiojo Sakart­velo gatvėse, alko ir šalo, glaudėsi patvoriuose, buvo vejamas nuo durų, prie kurių prisiartindavo, niekas nežino. Tačiau jau kelis mėnesius Gošai nereikia alkti ir ieškotis priebėgos – jis Vaiteliuose turi šiltus namus, kurių šeimininkai Daiva ir Alfonsas Tamošauskai niekam neleis skriausti savo naujo draugo ir šeimos nario.
Svajojo nuo vaikystės
Kai D. Tamošauskė suplanavo Gošos apsilankymą Gargžduose šalia turgaus esančioje šunų kirpykloje „Dotty“, čia paslaugas teikianti Indrė Taučiuvienė, išgirdusi neeilinę šunelio gelbėjimo istoriją, pasiūlė ja pasidalinti ir su „Bangos“ skaitytojais.
Vos pravėrus kirpyklos duris, pasitiko romus Gošos žvilgsnis. Nors kirpykla šiam šuneliui – naujiena, jis jautėsi ramiai šalia savo gelbėtojos Daivos ir meiliai jį šnekinančios Indrės. Kol Goša buvo maudomas ir kerpamas, Daiva papasakojo apie savo meilę keturkojams.
„Nuo pat vaikystės norėjau šuns, tačiau mama neleido jo turėti. Tada gyvenome bute Klaipėdoje. Mama sakydavo, kad galėsime turėti šunį, kai turėsime savo namus. Tai ir turime: sesuo – tris šunis, brolis – tris katinus iš gatvės“, – šypsojosi D. Tamošauskė. Nuo tada, kai dukra buvo paauglė, jų šeimoje visada gyveno bent vienas šuo, tačiau dažniau du, vėliau atsirado ir trečias, ir net ketvirtas. Vieną dieną klaipėdiečių D. ir A. Tamošauskų šeima nusprendė kraustytis į Vaitelių sodus. Pakeitus gyvenamąją vietą jų mylimi šunys, be kitų malonumų, pajuto ir laisvę, kurią teikia nuosavas kiemas. Dabar Daivos ir Alfonso namuose laukia 11 metų jorkšyras Zakis, 5 metų šarpėjų veislės kalytė Pelytė iš Ukrainos ir iš Sakartvelo praėjusiais metais atkeliavęs Goša, kuriam, galima tik spėti, 2–4 metai.
Pamatė nuotrauką
Jei sakysite, kad Daiva dėl šunų pametusi galvą, ji nesupyks. „Esu nenormali, – juokiasi moteris ir priduria: – Yra buvę, kad matau avariją ir man pirma mintis, o kur šuo? Žmonėmis pasirūpins, bet ar kas pasirūpins šunimi?“
Tad nenuostabu, kad Daiva yra išgelbėjusi ne vieną benamį, beglobį, pamatytą gatvėje. „Pernai pirmomis rugpjūčio dienomis palaidojome 17 metų šunį. Namie liko tik du šunys… Lietuvė iš Vilniaus, kuri yra gyvenusi Sakartvele, į feisbuką pradėjo kelti šunų nuotraukas, ieškoti žmonių, kurie galėtų pasiimti nelaimėlius iš Sakartvelo“, – pasakojo Daiva. Ji, vos išvydusi Gošos, kuris tada atrodė tragiškai, nuotrauką, suprato, kad turi jį gelbėti. Sakartvele Daiva surado žmogų, kuris pasirūpino šunelio laikinąja globa. „Skiepai, nublusinimas ilgai netruko, palyginti su tuo, kiek teko ieškoti žmogaus, kuris galėtų parskraidinti tą šunį į Lietuvą, juk vienas gyvūnas skristi negali“, – apie patirtus sunkumus pasakojo Gošos gelbėtoja. Moteris jau ketino eiti atostogų ir pati skristi į Sakartvelą, nes tris mėnesius trukusios žmogaus paieškos buvo išvarginusios, o vėliau sužinojo, kad kiti neranda ir metus. Beje, Daivos vyras apie būsimą naująjį šeimos narį sužinojo tik tada, kai šuneliui buvo nupirktas bilietas iš Sakartvelo ir beliko jį parsivežti iš Rygos į Vaitelius.
„Ar Lietuvoje nebėra šunų, kad reikia šitaip vargti?“ – turbūt pagalvojote dar nežinodami, kad visa Gošos gelbėjimo operacija kainavo 900 eurų.

Tapo šeimos nariu
Atostogauti vis dėlto Daivai teko, nes nežinojo, kaip Goša (vardą išrinko Alfonsas) elgsis naujuose namuose, ir manė, kad teks senbuvius saugoti nuo naujoko. Goša nuo pirmos dienos buvo mandagus ir nusistovėjusių taisyklių negriovė, tačiau ėmė kurti savas – tikrinti šeimininkų pastabumą: vos šie ant stalo palieka maistą, Goša mielai juo pasilepina. Ne, iš šaldytuvo jis nieko neima, o kai šeimininkai valgo, maisto vilionėms atsispiria. Nežinia, kas Gošą skatina vagiliauti nuo stalo – gal slogūs prisiminimai, kai per nušiurusį kailį buvo galima jo šonkaulius suskaičiuoti, o norėdamas pramisti turėjo būti ir apsukrus, ir net įžūlus.
Daivos ir Alfonso namuose priglaustam šuneliui ilgai liūdėti nėra kada – dienas jis draugiškai ir žaismingai leidžia su Pelyte ir Zakiu, o ir specialaus maisto – iki soties. Kad pagerėtų kraujo rodikliai, Goša gauna papildų, lašišų aliejaus. Atlikus rentgeno tyrimą paaiškės, kodėl jis negali normaliai minti dešinės kojos. Daiva prisimena, kad jai, kai pamatė šunelio nuotrauką internete, nebuvo svarbus nei jo amžius, nei lytis, svarbiausia buvo jį išgelbėti. Kaip ir tuos, kuriais rūpinosi anksčiau, kai dar gyveno mieste ir savanoriavo gyvūnų prieglaudoje „Linksmosios pėdutės“.
„Žinau, kas nors sakys, ar ne geriau padėti seneliams, vaikams, o ne šunims. Kiek galiu, tiek padedu visiems. Esu ir šaldytuvą seneliams vežusi, o prieš Kalėdas kasmet pasirenku išpildyti vieno vaiko svajonę – perku dovanėlių ir vežu į namus“, – šypsojosi Daiva. Meile gyvūnams moteris užkrėtė ir savo vaikus, tad kartą prie šventinio stalo, kaip sakė ji, susėdo 9 žmonės, o name tarpusavy bendravo 11 šunų ir niekas nesibarė. Nenuostabu, kad kaimynai yra klausę, ar pas juos šunų viešbutis. Iš tiesų savo šunis čia palieka išvykdami į keliones ir Tamošauskų vaikai, ir draugai, nes žino, kad visais bus pasirūpinta kaip namuose.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.