Šiūpariškių danieliai teikia ir grožį, ir naudą

„Ciba ciba ciba“, – taip ne avis, o danielius ganykloje prie namų Šiūparių kaime, Klaipėdos rajone, šaukia Rasa Meilytė-Jurjonienė ir jos vyras Eduardas, atėję jų pamaitinti nešini kibiru grūdų. Beveik prieš dvidešimt metų pasistačiusi namą šeima netrukus šalia apgyvendino pirmuosius danielius, o dabar didelis jų būrys džiugina akis ir padeda tvarkyti sodybos teritoriją.
Nušienauja kaip šienpjoviai
„Maniau, kad Eduardas aukštą tvorą tveria dėl vaikų saugumo, nes šalia judrus kelias, tačiau vyras buvo nusprendęs, kad jam „prižiūrėti“ beveik keturis hektarus žemės šalia namų padės danieliai. Tad tvora buvo skirta jiems“, – šypsojosi trijų vaikų mama R. Meilytė-Jurjonienė, rodydama kieme akmenyje įsikūrimo sodyboje datą. Šeima namams vietą pasirinko Eduardo gimtinėje Šiūpariuose, buvusioje jo tėvų žemėje, kurioje kelis dešimtmečius stovėjo kolūkio lentpjūvė, fermos, o šalia buvo duobė gaišenoms užkasti. Dabar ši vieta nebeatpažįstama: vienoje pusėje – didelis namas priešais tvenkinį, aplink kurį ir žiemą, ir vasarą iš ganyklos ateina pavaikštinėti būrys danielių, kitoje pusėje – iš Karelijos Eduardo parsivežta rąstinė pirtis. Pušų ir kitokių medžių apsuptoje sodyboje, didelėje aptvertoje teritorijoje, jau apie penkiolika metų žolę „šienauja“ danieliai. „Ten, kur jie ganosi, kur jie ateina, mums nereikia šienauti – danieliai nuėda žolę, nuskabo medžių šakas, kurias pasiekia, nugraužia net kamienų odą. Kai įsikūrėme, namo terasoje pasisodinau loveliuose gėlių. Išeinu ryte, o gėlės lygiai kaip žirklėmis nukirptos. Maniau, kad vaikų darbas. Pasirodo, danielių“, – prisiminusi augintinių išdaigas šypsojosi Rasa. Danielių jaunikliai buvo net įsigudrinę patekti iš terasos į namą per atidarytas duris. Iš pradžių, pasak Rasos, vaikščioti slidžiomis plytelėmis jiems nebuvo lengva, bet vėliau išmoko.
Priešai visai šalia
Malonumas stebėti besiganančius danielius pievoje, kur šeimininkai jiems negaili daržo gėrybių ir grūdų. Savo karučiais „briedžiams“ bulvių ar cukinijų atveža ir Jurjonų dukros Danielės dukrytės Sofija ir Agota. Veterinariją studijuojanti kita Jurjonų dukra Enrika danielių gyvenseną stebi ne tik savo malonumui. Įsitaisiusi netoli besiganančių šeimos augintinių ji fiksavo, ką jie veikia, kiek laiko ėda, kiek laiko vaikšto. „Kai nunešame ėsti, danieliai atbėga, bet patinai neleidžia patelių pirma. Danieliams rujojant, vaikams geriau neiti artyn: nepuls to, kurie yra aukštesni, kurių akių kontaktas aukštai“, – atkreipė dėmesį ūkio šeimininkė.
Danielius Jurjonų šeima mato ir pro namo langus, kai jie apsuka ratą apie sodybą ir ateina iki kito tvenkinio, kuriame Rasa kiekvieną rytą maudosi iki pat vėlyvo rudens. Karštą vasaros dieną danieliai mėgsta pabraidyti tvenkinyje, o kartais net paplaukioja. Žiemą jie lipa ant ledo, tačiau tai gali būti pavojinga. Kartą tarp dviejų patinų vykusi kova baigėsi abiem tragiškai: ledas neišlaikė panašiai po 150 kilogramų sveriančių suaugusių gyvūnų ir įlūžo. Ledinis vanduo, spiginant 20 laipsnių šalčiui, jiems buvo pragaištingas. Vis dėlto žiema danieliams nebaisi – jiems nereikia tvarto. „Žiemai yra ėdžios, pastogė, bet jie ten neguli. Kad nesusirgtų plaučių uždegimu, danieliai nusikasa kanopomis sniegą ir gulasi ant plikos žemės. Lyjant sulenda į pavėsinę, slepiasi po medžiais, o kai vasarą karšta, migruoja ieškodami pavėsio, ryte – čia, per pietus – kitur, vakare – dar kitoje vietoje“, – pasakojo Rasa, kuri žavisi danieliais, ypač tuo, kaip patelės saugo ir moko savo vaikus, kaip įspėja apie pavojų ir kaip juos pasišaukia. Vos gimę danieliukai slepiasi žolėje ir su ja tiesiog susilieja. Po mėnesio jaunikliai ima lakstyti, jei vos gimusiems pavyksta išvengti priešų. „Prieš 4 metus rasdavome jauniklių kauliukų. Tai lapių darbas, tačiau lūšių, šią vasarą pjovusių danielius, laikomus Pėžaičių ir Agluonėnų miškuose, pas mus neužsuka, gal per maži miškeliai šalia, o gal burzgiantys aplink traktoriai atbaido. Lūšys ėda tik šiltą mėsą. Papjovė, paėdė, o kitą dieną pjauna naują“, – apie lūšių grėsmes pasakojo Rasa.
Gyvybės sodyboje daug
Iš pirmųjų 2010 metais parsivežtų septynių danielių, nuo kurių prasidėjo banda, liko tik raguoti patinai. Banda plečiasi pamažu: viena patelė nelaisvėje daugiausia atsiveda du jauniklius. Būna, kad patinai, kovodami dėl patelių (vienam jų reikia trijų keturių), žūva, pasitaikė, kai tokia lemtis ištiko ir pateles, kai jas aštriais ragais subadė patinai. „Vienais metais peršokę pavirtusią tvorą dingo keli danieliai ir negrįžo, o šį pavasarį gražiais ragais pasipuošusieji buvo išėję iš namų per tvoroje atsiradusią skylę, bet sugrįžo“, – šypsojosi Rasa.
Šeima savo augintinių neparduoda, tik dovanoja, o mėsai pjauna tik tuos, kurie labai aštriais ragais žaloja kitus danielius. Rasa sakė, kad dėl kraujomaišos bandoje būna apsigimimų, ir tai rodo ragai. „Maži būdami vaikai klausdavo, kieno mėsa, pamatę bet kokią mėsą ant stalo. Sakydavau, kad čia ne mūsų danielių, kitaip nebūtų valgę. Dabar 21-erių sūnus Eduardas parvažiavęs klausia, gal namie yra žvėrienos. Skani ir šviežia, ir konservuota mėsa, ir paštetas“, – pasakojo šiūpariškė.
Tvenkinyje prie namų žolėmis ir grūdais maitinamos plaukioja žuvys, kurios žvejojamos tik kartą per metus. Amūrus, kurie nuėda žolę nuo vandens telkinio pakraščių, Rasa palygino su rąstais, o didžiausia pagauta lydeka svėrusi daugiau kaip 5 kilogramus. Niekas nežino, kiek čia knibžda vėžių, bet jų tikrai yra.
Jurjonų sodyboje nuolat laksto du jauni kačiukai Bizė ir Čiau čiau bei tipena 18 metų šunelis Dikis. Čia jie glaustosi prie šeimininkų, prie vaikų, čia jau danielių aptvare. Vieni su kitais puikiai sutaria ir streso nekelia. Į prie kelio esančius namus neretai priklysta naminių gyvūnų, o gal juos kažkas tyčia išmeta tokiose vietose vildamiesi, kad sodybų šeimininkai bus mielaširdingi ir priglaus? Rasa vaikams leido parsinešti Bizę ir Čiau čiau, kurie priklydo pas kaimynus. Prieglobstį Jurjonų sodyboje buvo radęs ne vienas šuo ir du pusės metų stirniukai, kurių mamą, pasak Rasos, ko gero, nušovė brakonieriai.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.