Inovatyviausia mokytoja pripažinta Danguolė Grigutytė-Šukevičienė: svarbiausia, kad vaikas patikėtų savimi
Šeštus metus rengiamuose portalo „Lrytas“ apdovanojimuose „Lietuvos mokytojas“ šiemet išrinkti geriausi įvairių sričių pedagogai. Renginys sulaukė didžiulio susidomėjimo – per tris savaites skaitytojai atidavė beveik 400 tūkstančių balsų, o įvairioms nominacijoms buvo pasiūlyti 325 mokytojai iš visos Lietuvos. Šventinė apdovanojimų ceremonija vyko Vytauto Didžiojo universitete, kur paskelbti net 18 nominacijų laureatai. Tarp jų – ir Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos pradinių klasių mokytoja Danguolė Grigutytė-Šukevičienė, pelniusi „Inovatyviausios mokytojos“ titulą. Su ja jau po apdovanojimų kalbėjosi „Banga“ apie netikėtą įvertinimą, kūrybiškas pamokas ir tai, kodėl mokytojas šiandien turi būti šiek tiek improvizatorius.
„Apdovanojimas – tikra staigmena“
– Tapote inovatyviausia mokytoja Lietuvoje. Koks buvo pirmasis jausmas išgirdus savo vardą?
– Koks konkrečiai apdovanojimas man skirtas, sužinojau tik renginio metu, todėl tai buvo tikra staigmena. Neslėpsiu – tikrai pakirto kojas. Pirmasis jausmas sunkiai nusakomas – žinoma, džiaugsmas, bet kartu ir tam tikra atsakomybė. Suvokimas, kad mano darbas ir pasirinktas kelias yra svarbus ir vertingas. Labai jaudino ir kolegių reakcija – kai matai jų džiaugsmo ašaras, supranti, kad tai ypatinga akimirka.
– Prisiminkite savo pirmąją dieną mokykloje. Kas Jus labiausiai įkvėpė?
– Mano pirmoji mokytojos diena buvo prieš daugiau nei 16 metų. Tuomet dirbau mokykloje, kur mokėsi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai. Kai gavau savo pradinukų klasę, galva tiesiog sukosi iš laimės, pilve skraidė drugeliai – tai buvo svajonės išsipildymas.
Labiausiai mane įkvėpė ir įkvepia prasmė. Prasmė būti tarsi švyturiu, viltimi vaikui – kartais net vieninteliu žmogumi, kuris žūtbūt ieško to vienintelio mygtuko, kuris jį įgalintų ir suteiktų pasitikėjimo savimi.
– „Inovatyvi pedagogika“ – dažnai minima frazė. Ką ji reiškia Jums asmeniškai? Ar manote, jog būtent naujovės klasėje labiausiai uždega mokinius?
– Inovacijos, inovatyvumas – tikrai gana skambios, tačiau plačią prasmę turinčios sąvokos, visuomenėje dažnai vartojamos kaip technologijų sinonimai. Tačiau tie, kas gilinasi, žino, kad nėra visai taip. Man inovatyvumas siejasi su nepaliaujamu ieškojimu, naujomis arba naujai taikomomis idėjomis ir principais, kūrybišku turimų įrankių panaudojimu ugdymo procese, dinamišku veikimu.
Manau, kad mokinius labiausiai uždega mokytojas, kuris yra pats užsidegęs. Tu gali atnešti didžiausią naujovę į ugdymo procesą, tačiau jeigu pats ja netikėsi, būsi pavargęs, atsiribojęs, norimą rezultatą pasiekti bus sunku. Mano pagrindinis tikslas yra padėti vaikams nebijoti savęs ir kitų, drąsiai eiti į gyvenimą. To aš juos mokau, į pamokas įtraukdama teatro, detektyvo elementus, kūrybines užduotis.
Atmintyje įstrigęs vienas įvykis, kuomet savo mokiniams pasiūliau pastatyti spektakliuką Mamos dienai. Ši veikla įtraukė visus iki vieno, labai suartino klasę, aš pamačiau savo mokinius per visai kitą prizmę. Neturėjau tam nei papildomų valandų, nei papildomo apmokėjimo, pati buvau užsidegusi ir tą užsidegimą mačiau savo mokinių akyse. Repeticijoms vaikai negailėjo nei pertraukų, nei laiko po pamokų. Labiausiai stebino tai, kad vaikai patys pasiūlydavo repetuoti ir tai darydavo net be manęs. Jūs tik įsivaizduokite, kokį jausmą jie patyrė po sėkmingo pasirodymo visai mokyklai, tėvams. Visi buvo lygūs, svarbūs ir reikšmingi, nepriklausomai nuo mokymosi rezultatų, individualių gebėjimų, nes kiekvienas buvo gavęs jų galimybes atitinkančius vaidmenis ir įtikėję, koks tas vaidmuo svarbus.
Technologijos – pagalbininkas
– Prisiminkite projektą ar pamoką, kuri buvo visiškai netradicinė. Kaip mokiniai reagavo į ją?
– Pamokų metu aš labai mėgstu improvizuoti, „pačiupti“ sunkiai iš anksto numatomą akimirką, atsakymą, net judesį, kuris kelia klausimų ir gali turėti labai reikšmingų sąsajų ir suteikti tam tikrų žinių, todėl dažnai planuota tradicinė veikla virsta nelabai tradicine. Bet labiausiai įsiminęs projektas apie grybus, kuris tęsėsi savaitę ir tikrai buvo paveikus. Mokiniai rengė pranešimus, kūrė užduotis, ieškojo kūrinių apie grybus, juos tyrinėjo mokyklos laboratorijoje. Kai kurie vaikai teigė grybų nevalgantys, tačiau nutariau įrodyti, kad grybus mėgsta valgyti visi.
Žinoma, tai sukėlė ir juoką, ir nuostabą, ir nepasitikėjimą. Tyrėme vieną grybų rūšį – mieles. Maišėme mielinę tešlą, stebėjome, kaip ji kyla, ir prisikepę mielinių blynų juos visi pasigardžiuodami valgėme. O tada paklausiau: „Tai kam čia nepatinka grybai?“ Pasipylė juokas. Paskui dar ne kartą girdėjau pertraukose, kaip jie valgydami bandelę vienas kitam primindavo, kad valgo grybus.
– Būti inovatyvia mokytoja tai reiškia ir eksperimentuoti. Ar galėtumėte papasakoti apie situaciją, kai kažkas nepavyko?
– Tokių situacijų tikrai būna. Kaip aš mėgstu sakyti, kas neklysta, tas nedirba. Klasė yra gyvas organizmas, tad ir pamokos sėkmė priklauso tiek nuo vaikų nuotaikos, tiek nuo mokytojo nusiteikimo, tiek nuo aplinkos sąlygų, medžiagų kokybės, mėnulio fazės.
Pavyzdžiui, pernai suplanavau STEAM veiklą su sniegu. Tyrėme, šaldėme, tirpinome, na, ir pabaigoje – lipdymas iš sniego. Kaip tik tą dieną sniegas patirpęs ir sušalęs, tad nieko iš jo nenulipdysi. Ėjome į lauką, bet nežinojau, ką darysime. Situaciją išsprendė patys mokinukai. Pasakiau jiems, ką planavau, o jie rankutėmis „išsikirto“ sustingusius sniego luitus ir iš jų statė, konstravo. Tiesiog ranka „pjovė“ iš sniego įvairias formas. Taigi, pamokoje išmokome visi, kad nėra padėties be išeities, kai esi kūrybiškas.
– Šių dienų mokykla nebeįsivaizduojama be technologijų. Jūsų nuomone, jos palengvina ar apsunkina mokytojo darbą?
– Ir palengvina, ir apsunkina. Šiuolaikinės technologijos, mano akimis, yra geras dalykas iki tam tikros ribos – iki tol, kol jos pradeda mąstyti ir daryti už mus ir mūsų protą. Ta riba yra labai slidi, tad aš technologijomis stengiuosi nepiktnaudžiauti. Beveik viską kuriu, darau pati, naudodama savo smegenis, patirtį ir kūrybiškumą, to mokau ir vaikus. Mane šiek tiek neramina, kai matau aplink save pažįstamų žmonių, nebegalinčių arba nebenorinčių priimti sprendimų, atlikti elementarių kūrybinių užduočių be interneto, dirbtinio intelekto pagalbos.
Tai palengvina darbą, nesiginčiju, bet gali būti, kad greit mūsų aplinka neteks unikalumo. Technologijos – tai pagalbinė priemonė. Spręsti turime patys. Šiandieninėje visuomenėje ypatingai svarbus kritinis mąstymas ir saikas.
Mokytojas – švyturys vaikams
– Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti savo pedagoginį stilių?
– Džiazinis. Man labai patinka šis muzikos stilius, kuriuo dar kartais apibūdinama lengva, įdomi, improvizacinė veikla. Aš kartais sakau, kad ugdydama vaikus aš džiazuoju – stengdamasi išlaikyti pamokos struktūrą, aš ieškau mokymo būdų, stilių, kartais čia ir dabar, intuityviai sukurdama kažką naujo.
– Jūsų akimis, koks turėtų būti šių laikų pedagogas?
– Labai žmogiškas, atidus mokiniams ir gebantis sukurti ryšį. Kai mokytojui svarbus yra ryšys, jis jo ieško, tuomet pusė darbo jau padaryta. Šiuolaikiniame pasaulyje ryšiai bendruomenėse, šeimose, darbuose labai sutrūkinėję, mes esame nuolatiniame bėgime. Mokytojas galėtų būti tas švyturys, kurio šviesa leidžia vaikams pajusti saugumą ir žinojimą, kad jie turi krantą. Tad svarbiausios savybės mokytojui vis dar yra žmogiškumas, empatija, atsakomybė, gebėjimas priimti kiekvieną mokinį tokį, koks jis yra, ir padėti atsiskleisti.
– Ar manote, kad šiandieninis mokytojas turi būti labiau mentoriumi, kūrėju ar inovatoriumi? Kodėl?
– Manau, mokytojas ne tik šiandien, bet ir anksčiau, ir ateityje turi būti visapusiškas. Žinoma, šiandien mokytojas nebėra tas žinių šaltinis, koks buvo dar prieš šimtmetį, kai vaikams tekdavo persirašinėti vadovėlius. Žinių vaikai dabar gauna iš interneto, gausių knygų lentynų, televizijos, tačiau dažniausiai nežino, ką su jomis daryti, kiek jos teisingos. Tad sutinku, kad mokytojas šiandien yra labiau mentorius, bet jo veikla dabar ryškesnė ir kitose srityse – socioemocinėje, gyvenimo įgūdžių ir pan.
– Neabejoju, jog Jūsų galvoje knibžda daugybė minčių, sumanymų, planų. Ne veltui esate pripažinta inovatyviausia mokytoja. Sakykite, kai imatės jų, ar negąsdina skeptikai ir galimi sunkumai? Kas yra ta jėga, skatinanti žengti į priekį?
– Mano galva išties pilna idėjų, projektų, kurie nenustodami sukasi ir kuriuos noriu įgyvendinti. Tai ir naujos knygelės, ir spektakliai, kurių scenarijus dažniausiai pati rašau, ir renginiai, ir STEAM projektai, ir metodai… Tačiau skeptikai manęs nejaudina, palieku jiems galimybę patiems spręsti savo asmenines problemas. Man tiesiog pasidaro nuobodu dirbti, jeigu aš nesugalvoju ko nors naujo, linksmo, nesusikuriu iššūkių.
– Kaip norėtumėte, kad mokiniai prisimintų Jus po dešimties metų?
– Tikiuosi, kad jie mūsų pamokas pirmiausia prisimins kaip emociškai saugias, o tada jau – kūrybiškas ir įkvepiančias. Man labai svarbu, kad vaikai klasėje jaustųsi gerai, saugiai, kad suvoktų save bendruomenės nariu ir būtų priimti. Jeigu jie po dešimt metų dar tai jaus, vadinasi, mano darbas nenuėjo veltui ir tikslą jis pasiekė.
– Jei galėtumėte duoti vieną patarimą jauniems žmonėms, kurie nori tapti mokytojais, koks jis būtų?
– Nebijokite bandyti ir ieškoti, nes kas ieško – tas randa. Nesibodėkite atsisukti į praeities pedagogiką, juk kas sena, gali būti ir nauja. Tereikia nusivalyti dulkes ir pamatyti šių dienų šviesoje.
Gintarė KARMONIENĖ
Danguolės Grigutytės-ŠUKEVIČIENĖS asmeninio archyvo nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
