Tarp Kinijos megapolių ir pajūrio rūko: Klaipėdos rajono geografijos mokytojo patirtis
Kartais pajūrį apgaubia rytinis rūkas – toks, kuris neskuba sklaidytis ir leidžia vietovei pabūti su savimi. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ir Vėžaičių pagrindinės mokyklos geografijos mokytojas Aivaras Rimkevičius sako, kad būtent tokiomis akimirkomis jis labiausiai jaučia, jog yra ten, kur ir turi būti. Nors dar visai neseniai jo kasdienybė buvo visiškai kitokia – triukšmingi Kinijos megapoliai, perpildyti metro vagonai, nuolatinis judėjimas ir jausmas, kad esi nuolat stebimas. „Gyvendamas Kinijoje pradedi ilgėtis dalykų, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavai – tylos, erdvės, pažįstamo dangaus“, – sako Aivaras, su kuriuo kalbėjomės apie jo patirtį svečioje šalyje, kelią namo ir Klaipėdos rajone kuriamą šeimyninę laimę.
Svajonė be adreso
Anot pašnekovo, tik pabuvojęs svetur supranti, kokios akimirkos tampa savotiška prabanga – lėtai alsuojantis miestas, jo gatvėmis slenkantis aksominis rūkas ir pajūriškas vėjas, primenantys, jog esi ten, kur metų laikai turi savo charakterį. „Kinijoje supranti, ką reiškia triukšmas be pauzės. O čia tyla tampa vertybe“, – sako Aivaras, kurio klasėje šiandien ant sienų kabo pasaulio žemėlapiai, tačiau didžioji geografijos dalis slypi ne juose. Ji – mokytojo pasakojimuose, prisiminimuose, kartais net pauzėse, kai jis leidžia mokiniams patiems pagalvoti. Tai geografija, kuri neatsiejama nuo žmogaus.
Aivaras prisipažįsta niekada nebuvęs iš tų, kurie vaikystėje tiksliai žinojo, kuo nori būti. „Aš tiesiog norėjau suprasti pasaulį“, – sako jis. Dar mokyklos metais jį traukė Azija, ypač Japonija, tačiau tai buvo daugiau nuojauta nei planas. Studijuodamas socialinę geografiją Klaipėdos universitete jis vis labiau jautė, kad teorijos rėmai jam per ankšti. „Sėdi auditorijoje, kalbi apie urbanizaciją ar migraciją, bet viduje jauti – noriu tai pamatyti gyvai“, – prisimena jis.
Tokia galimybė atsirado per tolimąją universitetinę praktiką Kinijoje. Tai buvo pirmasis rimtas susidūrimas su visiškai kitokia kultūra, kalba ir švietimo sistema. Tačiau svarbiausia – tai buvo pirmas kartas, kai jis pajuto, kad geografija gali tapti ne tik studijų kryptimi, bet ir gyvenimo būdu.
Drąsos pareikalavęs sprendimas
Baigiantis bakalauro studijoms, Aivaras sulaukė netikėto darbo pasiūlymo iš Kinijos. Anglų kalbos mokytojo pozicija Tangšano mieste daugeliui atrodytų kaip avantiūra, tačiau tai buvo natūralus žingsnis. „Man buvo 24-eri. Žinojau, kad jei dabar nepasinaudosiu šia galimybe, vėliau galiu gailėtis. Taigi šis pasiūlymas tapo natūraliu žingsniu pradėti profesinį kelią užsienyje“, – sako jis.
Pirmoji darbo diena Kinijoje buvo kupina jaudulio. Nauja aplinka, darbas su pradinukais, kalbos barjerai. Tačiau labiausiai nustebino ne pati sistema, o mokinių reakcija. Tarptautinėse mokyklose vaikai dažnai pirmą kartą gyvenime tiesiogiai susiduria su užsieniečiu, todėl mokytojas iš Lietuvos jiems buvo ne tik pedagogas, bet ir langas į pasaulį. Ši patirtis, kuri tada atrodė bauginanti, šiandien Klaipėdos rajone dirbančiam pedagogui kelia šypseną ir primena, kaip greitai nepažįstama tampa sava.
Nors šiandien jis tvirtai stovi klasėje, Aivaras atvirai pripažįsta – mokytojo profesija niekada nebuvo jo planas. „Aš tikrai nesvajojau būti mokytoju. Tą dažnai sakau ir savo mokiniams. Tačiau per daugiau nei dešimt metų, praleistų Kinijoje, mano požiūris į mokytojo profesiją iš esmės pasikeitė. Dirbdamas tarptautinėje aplinkoje ir bendraudamas su mokytojais iš įvairiausių pasaulio šalių supratau, kiek daug galima išmokti vieniems iš kitų. Ši patirtis paskatino mane taikyti skirtingus mokymo metodus ir nuolat ieškoti veiksmingesnių ugdymo būdų“, – pasakoja mokytojas.
Kai jam buvo pasiūlyta vesti ir geografijos pamokas, Aivaras tai priėmė kaip grįžimą prie savęs. „Pagal išsilavinimą esu geografas, todėl pasiūlymas nudžiugino. Stengiausi mokiniams kuo plačiau pristatyti ne tik faktus, bet ir kalbėti apie kultūrinius skirtumus bei panašumus. Tikslas buvo sudominti mokinius, o tai natūraliai atnešdavo ir teigiamų atsiliepimų – tiek iš mokinių, tiek iš jų tėvų“, – prisimena pašnekovas.
Gyvenimas, kuriame esi nuolat matomas
Lygindamas darbą Kinijoje ir Lietuvoje, Aivaras nemato prarajos. Tiek vienur, tiek kitur tėvai savo vaikams nori geriausio, mokinių požiūris į mokslą taip pat daugeliu atžvilgių panašus. Skirtumai labiau išryškėja elgesio ir tvarkos srityje – Kinijos tarptautinėse mokyklose taisyklės yra griežtos, o jų nesilaikymas gali turėti realių pasekmių. Vis dėlto pagrindinis tikslas abiejose šalyse išlieka tas pats – ugdyti jauną žmogų, pasirengusį pasauliui.
Vienas didžiausių iššūkių Kinijoje Aivarui buvo nuolatinis dėmesys. „Tu negali tiesiog būti anonimu. Į tave žiūri, stebi, vertina“, – pasakoja jis. Ilgainiui tai pradėjo varginti. „Paskutiniais metais Kinijoje supratau, kad labai pasiilgau ramybės. Tiesiog galimybės būti nepastebėtam“, – sako jis. Prie to prisidėjo ir cenzūra. Kai kurios temos buvo tabu. „Politika, Taivanas – tai dalykai, apie kuriuos geriau viešai nekalbėti“, – sako mokytojas. Gyvenimas tokioje aplinkoje sustiprino jo suvokimą apie žodžio laisvės svarbą.
O kaip gyvenimas Kinijoje padėjo kitaip pažvelgti į geografiją? Mokytojas pasakoja, jog gyvendamas Kinijoje išties daug keliavo po Aziją. Šios kelionės tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. „Nebūtina apkeliauti viso pasaulio, bet svarbu pamatyti bent dalį jo savo akimis, nes reali patirtis leidžia kitaip suprasti ir vertinti geografinius procesus, kultūrinius skirtumus bei žmonių kasdienį gyvenimą. Urbanizacija, migracija, kultūrų kaita – visa tai įgavo veidus, kvapus ir garsus“, – teigia pašnekovas.
Sugrįžimas, kuris viską sudėliojo į vietas
Sprendimas grįžti į Lietuvą brendo tyliai. Aivaras visada žinojo, kad tai įvyks, tik nebuvo aišku, kada. Gyvenimas svetur sustiprino patriotizmą ir leido iš naujo atrasti paprastus dalykus – pajūrio vėją, rūką, pažįstamą klimatą. Tiek Gargžduose, tiek Vėžaičiuose, kur mokytojauja, jis buvo priimtas šiltai. „Čia žmonės tikri. Jei reikia pagalbos – ją gauni“, – sako mokytojas, kuriam didžiausias įvertinimas – mokiniai, kurie noriai diskutuoja ir nebijo klausti.
Tiesa, prisitaikyti prie Lietuvos švietimo sistemos nebuvo lengva – resursų čia mažiau, tačiau kryptis, pasak mokytojo, teigiama. Tarptautinė patirtis padeda skatinti diskusijas, ugdyti kritinį mąstymą ir drąsinti mokinius reikšti savo nuomonę. Tarptautinėse mokyklose mokiniai neva labai aktyvūs ir įpratę diskutuoti. Aivaras tiki, kad potencialo netrūksta ir Lietuvos jaunimui – reikia tik kantrybės ir nuoseklaus darbo.
Į Lietuvą A. Rimkevičius grįžo ne vienas – jo asmeninė istorija taip pat peržengė žemėlapių ribas. Pažintis su būsima žmona – mergina iš Kinijos – prasidėjo dar studijų metais – paprastai, be didelių planų. „Tuo metu buvome tiesiog draugai, kuriems patiko bendrauti, dalintis gyvenimiškomis istorijomis ir kalbėtis apie kultūrinius skirtumus. Viskas vyko natūraliai, be jokių didelių lūkesčių. Pirmą kartą man išvykus į Kiniją, mūsų bendravimas tapo artimesnis. Būtent tada supratome, kad mus sieja daug daugiau panašumų, nei iš pradžių atrodė – požiūris į gyvenimą, vertybės ir smalsumas pasauliui. Iš paprastos draugystės pamažu susiformavo artimas ryšys, kuris ilgainiui peraugo į rimtus santykius“, – su šypsena prisimena pašnekovas, kuris su žmona jau trejus metus gyvena Lietuvoje, tapusioje jų bendrais namais. Pasak Aivaro, atvykus gyventi į Lietuvą, jo žmona Livėja (Li Wei) labai gerai prisitaikė prie naujos aplinkos. Jai čia patinka, vertina ramų gyvenimo tempą, gamtą, saugią aplinką ir žmonių nuoširdumą. Šeima džiaugiasi, kad tokioje aplinkoje auga ir vos kelių mėnesių dukrytė.
Paklaustas, ar dar kartą rinktųsi mokytojo kelią Kinijoje, Aivaras nedvejoja. Kinija iki šiol gyva jo sapnuose ir širdyje. Ši patirtis jį subrandino kaip pedagogą, kaip žmogų. Jauniems Lietuvos mokytojams jis linki drąsos semtis patirties pasaulyje ir nebijoti ją parsivežti namo. Nes valstybės stiprybė, pasak jo, slypi ne pastatuose ar programose, o žmonėse, jų žiniose ir požiūryje į pasaulį.
Gintarė KARMONIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
