Gargžduose žinomas žurnalistas atskleidė kūrybos užkulisius
„Klausymas – didis menas, kurio neįmanoma iki galo išmokti“, – sako žurnalistas, rašytojas, televizijos laidų kūrėjas ir vedėjas, Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, doc. Rytis Zemkauskas, neseniai Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje susitikęs su tais, kurie domisi jo kūryba. Svečias, nevengdamas savikritikos ir saviironijos, dalijosi mintimis apie žurnalistiką, kūrybines sėkmes ir nesėkmes, knygų rašymą, skaitymą ir vaikystės aplinką.
Kas lemia nesėkmę?
Įsimintinas balsas, kurio gera klausytis. Daugelis prisipažįsta, kad tai pirma mintis, atėjusi į galvą, išgirdus žurnalisto Ryčio Zemkausko pavardę. Tas balsas jau daugiau nei tris dešimtmečius sklinda iš televizijos ekrano kaip filmų įgarsintojo, kaip laidų vedėjo ir kūrėjo. Per tuos dešimtmečius sukurta daugybė laidų apie kultūrą, įvairias išskirtines asmenybes, parašyta dokumentinių filmų scenarijų, o viena laida „Pasivaikščiojimai“ 2022 metų gruodį buvo filmuota ir Gargžduose. Joje R. Zemkauskas kalbino kino ir teatro aktorių Vaidotą Martinaitį, kuris didžiuojasi, kad yra kilęs iš mažo miestelio ir yra žemaitis. Tačiau būtent šią laidą jos autorius vadina nesėkminga ir pateikia vertinti savo studentams, kuriems dėsto režisūrą, vaizdo publicistiką ir interviu meną: „Klausiu studentų, kas, jų nuomone, negerai? Laukiu, kol pasakys: „Dėstytojau, jūs blogai dirbate, labai blogai dirbate.“ Ši laida man nepavyko. Laida įvyksta mano galvoje kokios dvi dienos iki filmavimo. Tada viskas pasidaro taip, kad sėkmė arba nesėkmė jau nulemta. Vaidą labai mėgstu ir labai gerbiu. Mes vienmečiai. O dar išgirdau, kad gargždiškis. Kaip faina filmuojant išvažiuoti iš Kauno, iš Vilniaus, nes norisi pamatyti kitą pasaulį, kuris toks pat įdomus, o kartais dar įdomesnis.“ Ruošdamasis laidai ir suvokdamas, kad pašnekovas yra aktyvus, ugningo temperamento žmogus, „Pasivaikščiojimų“ kūrėjas prisipažino, kad stengėsi jam tarsi prilygti. „O jis (V. Martinaitis – aut. pastaba) atvažiavo į savo vaikystės miestą, nusiteikė visai romantiškai ir visai nebuvo aktyvus. Tai rezultatas toks: žurnalistas ištisai kažką kvykauja, nuolatos pertraukinėja, neleidžia pašnekovui pabaigti sakinio, laksto kaip šuniukas ir amsi. O šiaip viskas gerai: ir Vaidas geras, ir Gargždai geri“, – šypsojosi R. Zemkauskas.
Pašnekovas – kūrėjas
Žiūrintiems „Pasivaikščiojimų“ laidas galbūt kyla klausimas, ar nebūtų patogiau pašnekovus kalbinti studijoje, o ne gatvėje, parke, juo labiau, kad žiemą šalta, slidu, vasarą karšta, o kur dar lietus ar siautulingas vėjas, kuris gali tapti įkyriu palydovu? Beje, laidos niekada nėra perfilmuojamos, čia nėra dublių.
„Nemėgstu falšo, sterilumo, nemėgstu slegiančios studijos atmosferos, kur kameros, o ne gyva publika. O juk dirbame žmonėms. Seniai norėjau išeiti iš televizijos studijos, išeiti į lauką, norėjau laisvės ir sulyginti savo ir pašnekovo šansus. Mudu abu nežinome, kas bus: gali pribėgti šuo, gali kas nors užkalbinti, ir tai nebus planuota nei man, nei jam, tai nebus mano dominavimas“, – į susitikimo vedėjos, Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktorės Aurelijos Butkutės-Norkevičienės klausimą apie pasirinktą laidos formatą atsakė R. Zemkauskas. Įdomi detalė: laidos pabaigoje yra epilogas: pašnekovo žodis yra paskutinis, o subtitruose pirmas laidos kūrėjas irgi yra pašnekovas, ir tuo autorius didžiuojasi.
R. Zemkausko „Pasivaikščiojimų“ pašnekovai – režisieriai, aktoriai, poetai, dainininkai, operos solistai, kompozitoriai, filosofai, dailininkai, sportininkai, politikai – daugybė įvairių įdomių žmonių, žinomų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jie pasirenkami ne tik pagal tai, kas galėtų būti įdomu žiūrovams, bet pirmiausia – kas įdomu laidos autoriui, nes kaip sudominsi kitą, jei pačiam neįdomu. „Pasivaikščiojimai“ gali būti filmuojami ne tik Lietuvoje, todėl yra laidų, filmuotų ir Latvijoje, ir Estijoje. Dažnai pašnekovai renkasi pasivaikščiojimą neutralioje vietoje, parke, o laida su Asmik Grigorian filmuota gatvėje, kur pilna žmonių veidų. Pasak R. Zemkausko, kitą pašnekovą tai išmuštų iš vėžių.
Ir nors visada žurnalistas turi pokalbio planą, ne visada juo pavyksta pasinaudoti arba tik iš dalies. Nuo ko tai priklauso? Nuo dienos, nuo nuotaikos, nuo sugebėjimo klausytis – nuo daug dalykų. „Jei pamiršti klausytis, nieko nesigauna. Tačiau pirmiausia turi norėti padaryti labai gerą interviu. Tai sakau ir savo studentams VU ir VDU“, – akcentavo R. Zemkauskas.
Apie knygas ir meną
R. Zemkauskas yra parašęs knygų vaikams, o polinkį rašyti sieja su aplinka, kurioje augo. Giminėje buvo rašančių žmonių, vertėjų. Vaikystėje pas senelio brolį Vytautą Petrauską matydavo atverstą Tomo Mano knygą „Užburtas kalnas“, kurią jis tuo metu vertė. Nors vaikui ji atrodė nuobodi – daug raidžių ir nėra paveiksliukų, o dar vokiška, tačiau vis tiek darė įspūdį ir, kaip pripažino R. Zemkauskas, aplinka, kurioje buvo knygų, davė kryptį. Tačiau kita vaikystės pusė susijusi su Kauno Dainavos mikrorajonu, kuriame nebuvo nei ramu, nei saugu ir kiemo draugams nepasakojo, kad grįžęs namo atsipjauna juodos duonos, užsibarsto cukraus ir skaito.
Jaunystėje vieną po kitos rijęs knygas R. Zemkauskas prisipažino dabar nesantis didelis skaitytojas, tačiau prie vienos Dantės „Dieviškosios komedijos“ eilutės galįs sėdėti ilgai. O knyga, prie kurios nuolat grįžta ir kurią rekomenduoja perskaityti ir kitiems, yra Gabrielio Garsijos Markeso „Šimtas metų vienatvės“. Daug laiko jis skiria graikų mitams, labai mėgsta japonų literatūrą ir kiną.
Į klausimą, ar menas turi provokuoti, R. Zemkauskas atsakė neigiamai: „Kūrėjas nori savo idėją skleisti žmonėms. Kas kita, jei esi pasamdytas. Tačiau samdymas nėra blogas dalykas, nes tai, ką matome Romoje, padaryta už mecenatų pinigus. Menininkas nieko neprivalo. Pavyzdžiui, ką privalo Šarūnas Sauka. Jis sako: aš einu, ir man byra paveikslai. Tai jo dovana ir nelabai jis gali rinktis. Menas yra kalba, kuria kultūra su mumis kalbasi.“
1997 m. R. Zemkauskas Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities valdybos apdovanotas kaip „Geriausias jaunasis žurnalistas“; 1998 m. laida „Lankos“ apdovanota LR kultūros ministerijos premija „Už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis“; 1999 m. telemaratone „Ad rem“ TV profesionalų ir kritikų „Lankos“ pripažinta geriausia metų kultūrinės publicistikos laida; 2011 m. TV laida „Alchemija“ apdovanota „Pragiedrulių“ premija, kaip geriausia 2010 m. kultūros laida. 2022 m. jam įteiktas Santakos garbės ženklas (2-ojo laipsnio), o 2023 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.
„Pamatai kokį protingesnį žmogų, pagirk, pastumk, papūsk į nugarą. Kaip airiai sako: tegu vėjas tau pučia į nugarą, kad būtų patogu eit. Bendruomenė turi stengtis turėti autoritetų gerąja prasme“, – įsitikinęs R. Zemkauskas.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
