Kelionė per chaoso ir muzikos spalvas: Valentinas Charitonovas atveria savo pasaulį
Kai pirmą kartą sutinki šiuo metu Plikiuose gyvenimą kuriantį menininką, didžėjų, pedagogą Valentiną CHARITONOVĄ, atrodo, kad laikas aplink jį lėtėja – arba gal pats jis keliauja per laiko ir erdvės sluoksnius, kurių kiti nepastebi.
Gimęs Pasvalio rajone, vaikystėje perskaitęs daugiau knygų nei dauguma per visą gyvenimą, jis klausosi, stebi, kuria – tarsi ieškodamas pasaulio ritmų ir spalvų. Muzika jam nuo vaikystės nebuvo fonas – ji buvo gyvenimo pulsas, vidinė kalba. O menas – ne tik išraiška, bet ir meditacija, eksperimentas, kelionė į save ir kitus. Teatro aktai, DJ programos, pedagoginė veikla – visi jo gyvenimo sluoksniai susipina, sudarydami išties unikalią, ne kasdien sutinkamą visumą, kurioje – chaosas ir disciplina, improvizacija ir struktūra, juokas ir rimtis, tyla ir muzika. Su Valentinu kalbėtis – tarsi žengti į jo pasaulį: ne tik klausytis, bet ir jausti, ne tik stebėti, bet ir dalyvauti.
Per didmiesčius – į Plikius
– Valentinai, Jūsų biografija – tikras geografijos ir patirčių koliažas. Kaip pats apibrėžtumėte savo tapatybę – labiau esate iš Pasvalio ar jau iš viso pasaulio?
– Apibrėžti savo tapatybę iš tiesų nėra paprasta. Kai manęs klausia, iš kur esu, visuomet atsakau – iš Pasvalio rajono, tačiau viduje labiau jaučiuosi „iš pasaulio“. Mano protėviai buvo skirtingų tautybių, religijų, kultūrinių laukų žmonės – ir tai, manau, labai paveikė mano pasaulėjautą. Be to, pats esu klajoklio tipo žmogus – man svarbu judėjimas, atradimas, nuolatinė pažintis su naujomis patirtimis.
– Kas vaikystėje Jus formavo tiek kaip žmogų, tiek kaip menininką?
– Labiausiai formavo literatūra ir patirtys. Mama anksti mane išmokė skaityti lietuvių ir rusų kalbomis. Ir aš perskaičiau daug knygų – nuo klasikos iki poezijos. Be to, gyvenimiškos patirtys – tiek mano, tiek kitų žmonių – buvo įvairios, ne visada malonios, bet jos skatino pažinti žmones, jų džiaugsmus, kančias ir Dievą. Visa tai labai paveikė mano mąstymą, kūrybą ir požiūrį į meną.
– Gyvenote Vilniuje ir Kaune. Ką tai Jums davė, ko nebūtumėte patyręs gimtajame krašte?
– Didieji miestai suteikė labai platų patirčių spektrą. Čia gal tiktų tas liaudiškas posakis: „Neišsižadėk ubago lazdos, terbos ir tiurmos“. Bet aš iš tų patirčių pasiėmiau kitokį pamokymą. Labiausiai išmokau būti vienas. Man patikdavo vienam leistis į keliones ar nuotykius, mėgautis atradimo procesu. Ir mano komunikabilumas – gebėjimas bendrauti su įvairiais žmonėmis – atsiskleidė būtent išvykus iš Pasvalio.
– O kodėl galiausiai pasirinkote Klaipėdos rajoną?
– Tai buvo natūralus likimo kelias. Prieš dešimt metų neturėjau plano būtent čia gyventi, bet šiandien gyvenu Plikiuose ir man labai patinka. Norėčiau likti ir planuodamas ateitį save matau būtent čia. Žinoma, gyvenimas nenuspėjamas, todėl neprisirišu prie vietos, bet Plikiai man suteikia ramybę, kūrybinę erdvę ir laisvę.
Meniškos prigimties žmogus
– Esate menininkas ir didžėjus, bet kaip pats apibrėžiate savo meną ir kūrybą? Ką pirmiausia kuriate – idėjas, jausmus ar patirtis?
– Dar nedrįstu save vadinti menininku – dar reikia nemažai košės suvalgyti. Bet tikrai esu meniškos sielos žmogus, su galvoje nuolat gulinčiomis kūrybinėmis mintimis, kurias noriu realizuoti. Kūrybinio proceso metu svarbiausia mintis ir jausmas, kurį noriu sužadinti žmonėse. Labai svarbu, kad visa tai atrodytų estetiškai, gražiai. Menas turi ne tik atrodyti, bet ir sukelti emocijas, sujudinti jausminius sluoksnius.
Labai svarbią vietą mano gyvenime visada užėmė ir muzika, ji niekada nebuvo tik fonas. Jau vaikystėje mėgau sėdėti prieš magnetofoną, klausytis muzikos, piešti, kurti savo pasaulį. Besimokydamas Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje su klasioku pasišovėme tapti mokyklos didžėjais – garsindavome mokyklos renginius, organizuodavome diskotekas. Studijų metais pradėjau organizuoti koncertus Kaune ir Vilniuje. Po to ir plačiau – Latvijoje, Estijoje. Vėliau – nemenka pauzė nuo koncertų organizavimo, tuomet išdrįsau atsistoti už DJ pulto. Ir iki šiol man patinka tai daryti. Laisvu laiku internete ieškau įdomios ir naujos muzikos ir perku ją įvairiuose formatuose.
– Eksperimentinis teatras „Somnium“ – viena ryškiausių Jūsų veiklų. Kaip jis gimė ir kuo skiriasi nuo tradicinio teatro?
– Idėja manyje gyveno gana seniai, bet tik 2025 metų vasarą pajutau būtinybę ją realizuoti. Tai nėra klasikinis teatras – po pavadinimu „Somnium“ slepiasi daugybė krypčių ir sričių. Vasara atnešė spontanišką mintį, kuria pasidalinau su menininkais – Polina Nimrea, Mindaugu Suchocku, Kristina Švenčionyte ir Simonu Dovidausku. Kauno menininkų namuose gimė aktas Nr. 2 „Nubusti“. Pavadinau jį aktu, nes tai nėra nei spektaklis, nei performansas – tai unikalus, nekartojamas įvykis.
Lapkričio mėnesį su komanda pristatėme „Somnium club“ – klubą be sienų, atsidarantį ten, kur mums patinka. Bendradarbiaudami su Klaipėdos restoranu „Achtung Baby“, pristatėme fotomenininkės iš Rygos Klintos Kalnėjos parodą, kompozitorės Ievos Matvejos ambient muzikos koncertą, o aktas Nr. 3 „Pajausk“ pasirodė su menininke ir šokėja Gintare Ūse iš Šeiko šokio teatro. Somnium teatrai atėjo net pas mano auklėtinius – kalėdinis pasirodymas tapo aktu Nr. 4 „Naktelės žiedai“. Artimiausi planai – „Somnium LIVE“ renginių serija, kurioje pristatysiu dėmesio vertus atlikėjus, pavyzdžiui, vasario 14 dieną Klaipėdos kultūriniame bare „Herkus Kantas“ vyks grupės „Sibilance“ koncertas.
– Ar teatras Jums – labiau socialinis eksperimentas ar vidinė terapija?
– Drįsčiau pavadinti sinteze, kurioje apsijungia vidinė terapija ir socialiniai eksperimentai.
– Kiek Jūsų kūryboje svarbus chaosas, improvizacija, o kiek – struktūra ir disciplina?
– Visi šie elementai yra labai svarbūs – jie vienas kitą papildo ir be jų negalėčiau kurti pilnavertiškai.
Po kauke – jautri siela
– Plikių Ievos Labutytės pagrindinėje mokykloje dirbate specialiuoju pedagogu. Kaip menininkas atsidūrė švietimo sistemoje ir ar meninė patirtis padeda dirbant su vaikais? Galbūt pats kažko iš jų išmokstate?
– Atvirai pasakius, prieš kokius 10 metų nebūčiau ir pagalvojęs, jog dirbsiu švietimo sistemoje. O viskas labai paprastai nutiko. Kadangi nebuvau baigęs savo etnologijos studijų Vytauto Didžiojo universitete, kovido karantino laikotarpiu ėmiau galvoti, ką veikti toliau. Vis dėlto neturint aukštojo išsilavinimo, darbo galimybės pakankamai siauros. O dirbti bet kokius nekvalifikuotus darbus tikrai neturėjau noro – ėmiau svarstyti apie studijas. Įstojau į tuometinį Šiaulių universitetą, socialinį darbą ir reabilitaciją, tačiau nesusirinko reikiamas studentų skaičius. Man buvo pasiūlyta stoti į specialiąją pedagogiką ir logopediją. Kiek pasvarstęs, priėmiau sprendimą pabandyti. Įstojau. Jau pirmo kurso pabaigoje sulaukiau tuometinės Plungės rajono Kulių gimnazijos direktorės Astos Plataunienės kvietimo ateiti dirbti į gimnaziją. Tokia buvo pradžia.
Pedagogo darbas į mano gyvenimą įnešė daugiau struktūros ir disciplinos, tačiau meniniai dalykai taip pat padeda. Įdomiausia ieškoti vaikų stipriųjų pusių per meninius aspektus. O iš vaikų galima mokytis tikrumo ir nuoširdumo. Mane žavi, kad ką jie galvoją, tą ir sako. Paprastai ir tiesmukai. Jeigu suaugę žmonės vieni su kitais kalbėtų atvirai ir tiesiai šviesiai, mažiau būtų nesusikalbėjimų tarpusavyje.
– Jūsų gyvenime daug vaidmenų. Kaip jaučiatės – vientisas ar suskaidytas į kelias asmenybes?
– Daugybė personažų gyvena manyje, vieni ryškiau išreikšti, kiti mažiau, bet visi jie sudaro mane. Jaučiuosi vientisas.
– Kaip vertinate šiuolaikinę Lietuvos kultūros sceną – ar ji atvira eksperimentams?
– Labai puikiai. Lietuvoje turime daugybę puikių menininkų, kūrėjų, atlikėjų, kurie kuria nuostabius dalykus, garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Mes tikrai turime kuo didžiuotis. Mūsų kultūros scena labai plati ir kokybiška. Kitas klausimas – ar žmogus yra atviras eksperimentams. Teko žiūrėti Areimos spektaklį „Lūšies valanda“ Plungėje. Buvo pilna salė. Tačiau jau spektaklio pradžioje žmonės ėmė eiti lauk, o po pertraukos liko mažiau nei pusė žiūrovų. Ką tai pasako?..
– Ką šiandien pasakytumėte sau, keturiasdešimtmečiui?
– Padeklamuočiau Jurijaus Levitanskio eilėraštuko porą posmelių: Viskas šiame pasaulyje praeina, / Sniegą pakeičia lietus. / Viskas eina, viskas praeina – / Atėjom mes ir išeisim mes. / Viskas ateina ir pasitraukia / Į niekur iš nieko. / Viskas praeina, bet be pėdsako / Nepradingsta niekas.
– Jei reikėtų rinktis vieną vaidmenį likusiam gyvenimui?
– Juokdario-arlekino-triksterio. Archetipas, jungiantis chaosą, juoką ir tiesą. Jis laužo taisykles, kad parodytų tai, ką kiti bijo pamatyti ar išgirsti. Po kauke slypi jautri siela, bet jis geba drąsiai juoktis ir gyventi. Net chaose slypi prasmė.
Gintarė KARMONIENĖ
Valentino CHARITONOVO asmeninio archyvo nuotr.
