Vėžaitiškis už gyvenimą dėkingas donorams ir medikams

Asociatyvi Dainiaus Labučio nuotr. / ELTA

„Nelabai prisimenu kitokį gyvenimą – be vaistų“, – sako vėžaitiškis Zigmantas, kuriam net penkis kartus atlikta inkstų transplantacija. Pirmą inkstą jam padovanojo mama, kiti keturi – mirusių donorų. Palyginti neseniai paaiškėjo, kad Zigmantas serga labai reta genetine liga, todėl manoma, kad persodinti inkstai dėl šios ligos negalėjo ilgai funkcionuoti.
Pradžia 12-os metų
Būdamas 12-os metų Zigmantas peršalo ir pirmą kartą atsidūrė ligoninėje. Įprastas gydymas nepadėjo ir iš Gargždų jis buvo išvežtas į Vilniaus medicinos įstaigą, kur medikai diagnozavo inkstų uždegiminę ligą – lėtinį pielonefritą.
„Po kurio laiko atrodė, kad pagijau. Išleisdami iš ligoninės gydytojai patarė riboti fizinį krūvį, saugotis neperšalti. O koks tas saugojimasis paauglystėje?“ – šyptelėjo Zigmantas. Kaip ir dauguma jaunuolių norėjo gyventi aktyviai, vėliau išsilaikė motociklo vairuotojo teises, o ir fizinio darbo nevengė.
Ryšių elektromonteriu Gargžduose dirbusio vėžaitiškio gyvenimas staiga apsivertė, kai jam buvo 24-eri – atsidūrė Jūrininkų ligoninės reanimacijos skyriuje. „Prasidėjo dializės, beveik nebemačiau, kankino silpnumas, galvos skausmai. Išgulėjau ligoninėje du ar tris mėnesius, dėl dializės suformavo fistulę – veninę arterinę jungtį. Po to dializėms atvykdavau iš namų. Gydytojas perspėjo, kad dirbti galiu tiek, kad baigęs nejausčiau nuovargio“, – apie užsisukusį ligos ratą pasakojo Zigmantas. 1995 metų liepos 19 d. Vilniaus Santariškių (dabar – Santaros) klinikose jaunam vyrui buvo persodintas mamos padovanotas inkstas, tačiau jis funkcionavo tik apie pustrečių metų. Zigmantą įrašė į laukiančiųjų donoro inksto eilę, ir vėl prasidėjo dializės, trukusios apie trejus metus.
Lyg voverė rate
Kai antrą kartą Zigmantas Vilniaus klinikose gulėsi ant operacinio stalo žinodamas, kad bus persodintas mirusio donoro inkstas, nei pats, nei medikai nenujautė, kad bus ir trečias, ir ketvirtas, ir penktas kartas…
„Po antrojo inksto persodinimo operacijos (ji trunka apie tris valandas) viskas buvo gerai, ir po trijų savaičių grįžau namo. Šis donoro inkstas man tarnavo 5 metus, bet pasigavau infekciją ir prasidėjo… Ir vėl apie pustrečių metų dializės. Vėl eilėje tarp laukiančiųjų donoro inksto“, – savo ligos istoriją pasakojo Zigmantas. Trečias donoro inkstas buvo atvežtas iš Latvijos. Vėžaitiškis tapo 1 500 inkstų recipientu Santaros klinikose. Sąlyginė ramybė po operacijos, vaistai, slopinantys imunitetą, kurie skiriami visiems recipientams, kad persodintas organas nebūtų atmestas, ir… po kurio laiko vėl infekcija, o inkstas nustojo funkcionuoti. Besisukantis ligos, nesėkmių ratas Zigmantą vargino, sekino ir stebino. Kodėl persodinti inkstai nebeatlieka savo funkcijos, buvo mįslė ir jį gydžiusiems medikams.
„Kai buvo transplantuotas ketvirtas inkstas, po kurio laiko susirgau paragripu, ir jis „užvedė“ mano genetinę ligą, kurią nustatė tik 2019 metais, praėjus 25 metams nuo pirmojo inksto persodinimo. Klinikose praleidau beveik penkis mėnesius. Buvo sudėtinga“, – prisipažino vyriškis, neprarandantis optimizmo net po to, ką teko patirti. Amerikoje atlikti kraujo tyrimai atskleidė, kad Zigmantas serga reta genetine liga, vadinama hemoliziniu ureminiu sindromu. Skubiai reikėjo ypač brangių vaistų. Juos ligoniui paskyrė, tačiau, kol buvo įveikti biurokratiniai slenksčiai, vyriškis prarado ketvirtąjį donoro inkstą.
„Laukiančiųjų donoro inksto eilėje dėl genetinės ligos turėjau pirmenybę, ir po kelių mėnesių, jau prasidėjus kovido pandemijai, man persodino penktą donoro inkstą. Grįžau namo, o kad sulašintų paskirtus vaistus nuo genetinės ligos, iš Vėžaičių važiuodavau į Vilnių kas dvi savaites ketverius metus. Pirmą valandą naktį išvažiuodavau autobusu iš Klaipėdos. Apie penktą valandą būdavau Vilniuje, laukdavau septintos valandos ryto, kai atidarydavo kovido testavimo punktą prie klinikų. Iki 12–13 valandos laukdavau testo atsakymo. Tik tada patekdavau į ligoninę, kur apie valandą lašindavo vaistus. Tada vėl autobusu namo“, – apie ypatingai sunkų periodą pasakojo vėžaitiškis.
Kovido laikotarpis įsirėžė ir Zigmanto žmonos Ligitos atmintyje: „2020 m. gegužės 1 d. po pietų vyras gavo pranešimą, kad kuo skubiau atvyktų į Santaros klinikas, nes yra galimai tinkamas donoro inkstas. Į Vilnių važiavau kartu su dukterėčia. Mūsų į ligoninę neįleidžia, giminių Vilniuje neturime, viešbučiai neveikia. Išvažiavome pas sūnų į Kauną. Naktį sužinojome, kad donoro inkstas tinka idealiai, tada grįžome namo laukti žinių po operacijos.“
Šviesti būtina
Šeštus metus su penktuoju transplantuotu inkstu gyvenantis Zigmantas mano, kad reikia žmones šviesti apie organų transplantaciją, skatinti donorystę, sklaidyti įvairius mitus. Apie savo ligą jis yra perskaitęs, ko gero, visą literatūrą lietuvių kalba.
Zigmantas supranta, kad kiekvieną žmogų, ypač jei organas persodinamas pirmą kartą, kausto baimė ir nežinomybė, kas laukia, o kartais ir įtarimai, kokiu būdu parenkami recipientai. Transplantacijos biuro duomenų bazėje, kai atsiranda inkstų donoras, yra parenkami geriausiai tinkantys pagal tyrimus šeši recipientai dviem inkstams. „Atvykus paimamas kraujas tyrimui ir daroma kryžminė reakcija. Jei ji teigiama, važiuoji namo, nes transplantacija negalima. O jei donoro inkstas tinka, dar tikrinama ir sprendžiama pagal tyrimus, kam iš tų šešių skirti. Laikas brangus, per 24 valandas turi būti atlikta transplantacija“, – pasakojo Zigmantas ir džiaugėsi, kad atsirado pacientų pavėžėjimo į gydymo įstaigas paslauga. Jis žino atvejų, kai kviečiami transplantacijai žmonės anksčiau jos atsisakydavo, nes nespėdavo per tam tikrą laiką atvažiuoti į Kauną ar Vilnių.
Naujos kartos vaistai nuo Zigmantui diagnozuotos genetinės ligos palengvino jo kasdienybę – jie dabar lašinami kas du mėnesius, tad kelionės į Vilnių tapo retesnės, daugiau laiko gali leisti gimtuosiuose namuose Vėžaičiuose. „Nė dienos be vaistų nuo inksto atmetimo, kiti – saugantys kepenis, skrandį, – toks gyvenimas, – šypsojosi Zigmantas. – O kas būtų, jei stresuočiau? Kitokio gyvenimo aš nebeįsivaizduoju. Nėra dienos, kad kas nors neskaudėtų, bet jei skauda – tai dar gyvas. Už gyvenimą dėkoju donorams ir gydžiusiems medikams.“

—-

„Būtinybė atlikti organų transplantaciją iškyla, kai kiti gydymo metodai ir būdai tampa nebeefektyvūs – tuomet gydytojų konsiliumas priima sprendimą, kad pacientui būtinas donorinis organas ar audinys. Donorinis organas recipientui (žmogui, laukiančiam transplantacijos) parenkamas pagal tam tikrus kriterijus: ligos sunkumą, kraujo tyrimus, donoro ir recipiento ūgio bei svorio suderinamumą, kitus medicininius parametrus. Lietuvoje įteisintos dvi organų donorystės rūšys – donorystė po mirties ir gyvoji donorystė“, – informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

—-

Vėžaitiškio Zigmanto nuomone, apie organų donorystę, kuri, gęstant vienai gyvybei, gali išgelbėti net kelių žmonių gyvenimus, reikia kalbėtis šeimoje, kad artimieji žinotų vieni kitų valią. Apsisprendimą, kad žmogus savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po savo mirties dovanoti organus, ląsteles ir (ar) audinius transplantacijai ir yra įtrauktas į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą, patvirtina simbolinė donoro kortelė. Donoro korteles Lietuvoje turi 51 085 žmonės.

Nacionalinio transplantacijos biuro statistika

1970 m. vasario 18 d. prof. A. Marcinkevičiaus vadovaujama chirurgų komanda Vilniuje atliko pirmąją Lietuvoje inksto transplantaciją. Ši data laikoma transplantacijų eros Lietuvoje pradžia.
Nacionalinis transplantacijos biuras įkurtas 1996 m. sausio 16 d. Organų ir transplantacijos sistemą Lietuvoje sudaro Nacionalinis transplantacijos biuras, 3 regioniniai donorystės paslaugų koordinavimo centrai, 23 donorinės ligoninės ir 2 transplantacijos centrai.
10 žmonių, kurie tapo donorais, turėjo donoro kortelę.
6 žmonės, kurie buvo gavę donorinį organą, patys po mirties tapo donorais.
2025 m. spalio 3 d. Lietuvos miestuose ir miesteliuose degė 2 162 žvakutės visiems organų donorams Lietuvoje atminti.
2025 m. atliktos 687 transplantacijos (151 organų, 536 audinių ir ląstelių): inkstų – 117, inkstų iš gyvo donoro – 6, kepenų – 24, širdies – 4, ragenų – 77, kamieninių kraujodaros ląstelių – 296, kaulinio ir raumeninio audinio – 114, amniono membranos – 38, kraujagyslių – 8, odos – 3.
78 žmonės užsienyje džiaugėsi gyvenimu Lietuvos donorų dėka, o 86 žmonėms Lietuvoje buvo transplantuoti užsienio donorų organai.
2026 m. vasario 28 d. duomenimis, inksto transplantacijos laukia 118 pacientų, kasos ir inksto komplekso – 4, širdies – 65, plaučių – 4, širdies ir plaučių komplekso – 3, kepenų – 102, ragenos – 195, kamieninių kraujodaros ląstelių – 265. Iš jų šiuo metu širdies transplantacijos laukia 6 vaikai (4 laikinai ne recipientai); kepenų transplantacijos – 12 vaikų (8 laikinai ne recipientai); inkstų transplantacijos – 2 vaikai (1 laikinai ne recipientas); ragenos transplantacijos laukia 1 vaikas (aktyvus); kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos laukia 19 vaikų (aktyvūs).
Organų išemijos laikas: širdies – 4 val., plaučių – 5 val.; kepenų – iki 10 val.; inkstų – 24 val.

Laima ŠVEISTRYTĖ