Mokytoja Aušra Dara: „Svarbiausia – kad mokinys patikėtų savimi“
Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos anglų kalbos pamokos seniai iškeliavo toliau už vadovėlio puslapių – čia mokymasis dažnai virsta projektu, idėja ar galimybe pažinti pasaulį už klasės sienų. Šios krypties centre – mokytoja Aušra DARA, kurios darbas sujungia ne tik pamokas, bet ir tarptautinius projektus, mokinių augimą bei švietimo inovacijas. Neseniai ji įvertinta „Lietuvos mokytojo“ apdovanojimuose. Tačiau pati pedagogė, kuri „Bangai“ pasakojo apie mokytojavimą, besiremiantį santykiu, patirtimi ir nuolatiniu augimu, tai vadina visos bendruomenės darbo atspindžiu, ne asmeniniu titulu.
Apdovanojimas – bendras pasiekimas
– Neseniai kaip vidurinio ugdymo gimnazijos mokytoja buvote įvertinta naujienų portalo „Lrytas“ rengtuose „Lietuvos mokytojo“ apdovanojimuose. Kaip priėmėte šį įvertinimą?
– Malonu būti pastebėtai ir įvertintai jau šeštus metus rengtuose „Lietuvos mokytojo“ rinkimuose. Stovėti scenoje ir būti tarp trijų geriausių gimnazijos mokytojų buvo netikėta, bet labai prasminga patirtis, ypač žinant, kad iš visos Lietuvos pasiūlyta buvo daugiau nei 300 mokytojų. Esu linkusi dirbti tyliai, todėl šis įvertinimas man buvo netikėtas, bet kartu – tarsi patvirtinimas, kad einu tinkama kryptimi. Labai jaučiu gimnazijos bendruomenės palaikymą – kolegų, mokinių, jų tėvų. Tai suteikia dar daugiau motyvacijos.
Ši nominacija leidžia trumpam sustoti, įsivertinti nueitą kelią, bet kartu ir įpareigoja nesustoti. Tai tikrai nėra tik asmeninis pasiekimas – tai visos bendruomenės darbo rezultatas.
– Jei reikėtų trumpai prisistatyti – kokia esate mokytoja ir žmogus?
– Kaip mokytoja esu žmogus, kuris stengiasi matyti plačiau nei vien pamoka – man svarbus pats mokinys, jo augimas, pasitikėjimas savimi ir gebėjimas atrasti savo vietą. Per projektines veiklas, tarptautines patirtis ir bendrus iššūkius siekiu, kad mokiniai ne tik įgytų žinių, bet ir išdrįstų veikti, bendradarbiauti, kurti. Man svarbu, kad mokymasis turėtų prasmę ir būtų susijęs su realiu gyvenimu. Kaip žmogus aš – smalsi, nuolat ieškanti ir auganti. Lyderystę suvokiu kaip galimybę telkti žmones ir kurti bendrystę. Man svarbus nuoširdumas, tikras ryšys. Esu reikli sau, bet stengiuosi išlikti žmogiška – išgirsti, suprasti ir būti šalia.
– Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad mokytojavimas – Jūsų kelias?
– Tai nebuvo vienas konkretus momentas. Tai labiau vidinis jausmas, kuris stiprėjo su kiekviena patirtimi. Kuo daugiau dirbu su mokiniais, tuo aiškiau suprantu, kad man svarbus ne tik rezultatas, bet ir žmogus. Kai pradedi matyti pokytį ne tik žiniose, bet ir asmenybėje, supranti, kad esi ten, kur turi būti.
Tarptautinė patirtis
– Jūsų pedagoginis kelias prasidėjo Turkijoje. Ką davė ši patirtis?
– Po studijų pateikiau prašymą tapti Comenius asistente Turkijoje – buvau atrinkta tarp 11 mokytojų iš Lietuvos, kurie tais metais išvyko į užsienį atlikti pedagoginės praktikos. Kadangi jau buvau studijavusi Turkijoje, man buvo ypač įdomu pamatyti švietimo sistemą iš kitos pusės – nebe kaip mokinei, o kaip mokytojai.
Išties labai stipri patirtis. Dirbau daugiakultūrėje aplinkoje, kur klasėse susitikdavo skirtingų tautybių mokiniai. Tai išmokė tolerancijos, lankstumo ir gebėjimo kurti ryšį nepaisant skirtumų. Turkijoje mokytojas yra aiškus autoritetas, todėl ši patirtis išmokė tvirtumo ir atsakomybės. Kartu ji praplėtė mano požiūrį – išmokė būti atviresnei, labiau pasitikėti savimi ir kitais. Manau, būtent ten susiformavo mano, kaip mokytojos, pagrindas – gebėjimas derinti struktūrą su žmogišku ryšiu, aiškumą su empatija.
– Dirbote ir tarptautinėje aplinkoje, ir Lietuvos mokykloje – kas labiausiai nustebino lyginant šias patirtis?
– Didžiausias skirtumas – klasių dydis ir santykis su mokytoju. Turkijoje klasės dažnai būdavo didelės, o mokytojas – aiškus autoritetas. Lietuvoje daugiau dialogo, bendradarbiavimo. Tačiau esmė visur ta pati – mokiniams reikia dėmesio, palaikymo ir tikėjimo jų galimybėmis. Šiandien savo pamokose stengiuosi suderinti abu dalykus – aiškią struktūrą ir pasitikėjimu grįstą santykį.
– Ar buvo momentas, kuris pakeitė Jūsų požiūrį į mokymą, mokinius?
– Taip. Buvo etapas, kai supratau, kad vien gerai paruoštos pamokos neužtenka. Kiekvienas mokinys yra skirtingas, su savo tempu, patirtimi, stiprybėmis ir iššūkiais. Ir kai pradedi tai matyti, keičiasi viskas – pradedi daugiau klausytis, mažiau skubėti, labiau pastebėti. Tai išmokė kantrybės ir lankstumo. Supratau, kad tikras mokymas vyksta tada, kai randi kelią prie kiekvieno mokinio, o ne bandai visus pritaikyti prie vieno modelio.
Motyvacija – noras atverti pasaulį
– Esate aktyvi tarptautinių projektų iniciatorė. Kas Jus motyvuoja?
– Labiausiai motyvuoja noras atverti mokiniams pasaulį. Noriu, kad jie suprastų, jog jų galimybės nėra ribotos. Tarptautiniai projektai leidžia tai patirti realiai – mokiniai auga, drąsėja, pradeda tikėti savimi. Man labai svarbu, kad mokiniai patirtų sėkmę – ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje erdvėje. Nors nesame didmiesčio mokykla, mūsų mokiniai įrodo, kad tai nėra riba. Turime daug gabių, kūrybingų jaunų žmonių, ir man norisi jiems suteikti galimybes būti pastebėtiems, įvertintiems, patikėti savo jėgomis. Būtent tai ir užveda – matyti jų pokytį.
– Iš visų projektų, kuriuose dalyvavote, ar yra vienas, kuris Jums išliko artimiausias širdžiai?
– Išskirti vieną projektą – sudėtinga, nes kiekvienas jų atneša daug vertingų patirčių – tiek mokiniams, tiek man pačiai. Kiekvienas projektas yra savotiška kelionė, kurioje mokomasi ne tik dalyko, bet ir bendradarbiavimo, atsakomybės, pasitikėjimo savimi.
Vis dėlto vienas projektas išlieka šiek tiek ypatingesnis – tai EU-CONEXUS konkursas, išsiskyręs tuo, kad mokiniai įdėjo labai daug darbo kaip komanda ir pasiekė puikių rezultatų – laimėjo Lietuvoje ir užėmė antrąją vietą Europoje. Tačiau svarbiausia buvo ne rezultatas, o procesas – kaip jie mokėsi dirbti kartu, palaikyti vienas kitą.
– Ką tokios patirtys duoda mokiniams?
– Jos augina pasitikėjimą savimi. Mokiniai pamato, kad gali veikti tarptautinėje erdvėje. Jie tampa atviresni, pradeda geriau suprasti kitus, įgyja platesnį požiūrį į pasaulį. Ir svarbiausia – pradeda tikėti savo galimybėmis.
Ryšys, pasitikėjimas, prasmė
– Kaip apibūdintumėte savo ugdymo filosofiją?
– Man svarbiausi trys dalykai – ryšys, pasitikėjimas ir prasmė. Tikiu, kad mokinys geriausiai mokosi tada, kai jaučiasi saugus, išgirstas ir supranta, kodėl tai, ką daro. Tuomet atsiranda ir motyvacija, ir atsakomybė už savo mokymąsi. Stengiuosi kurti aplinką, kurioje nebijoma klysti, galima bandyti, klausti, ieškoti.
– Kur dedate pagrindinį akcentą – į žinias ar gebėjimus?
– Svarbiausia, kad mokinys suprastų, ką su žiniomis gali nuveikti. Todėl daug dėmesio skiriu gebėjimams – mąstymui, bendradarbiavimui, problemų sprendimui.
– Kaip Jums pavyksta kurti ryšį su mokiniais šiame greitame, technologijų kupiname pasaulyje?
– Tikrai dabar taip gyvename, tačiau ryšio kūrimo principai iš esmės nesikeičia. Technologijos gali padėti įtraukti, sudominti, suteikti daugiau galimybių individualizuoti mokymąsi, tačiau jos negali pakeisti tikro santykio. Stengiuosi derinti abu dalykus – naudoti šiuolaikines priemones, bet kartu išlaikyti žmogišką kontaktą. Taip pat manau, kad mokytojas, siekiantis glaudesnio ryšio su mokiniais, pats turi nuolat tobulėti. Svarbu domėtis tuo, kuo gyvena mokiniai – kas jiems įdomu, aktualu, net ir madinga jų aplinkoje – ir gebėti šias temas prasmingai integruoti į pamokas. Kai mokiniai mato, kad jų pasaulis yra suprantamas ir vertinamas, ryšys su mokytoju natūraliai stiprėja, o mokymasis tampa artimesnis ir įtraukiantis.
– Dirbtinis intelektas vis labiau ateina į mokyklas. Kaip jį vertinate?
– Jis labai padeda diferencijuoti mokymąsi ir skirti daugiau dėmesio kiekvienam mokiniui. Tačiau svarbu, kad tai liktų priemonė. Jis negali pakeisti mokytojo kaip žmogaus. Vertybės, santykis, gebėjimas įkvėpti, suprasti mokinį – tai dalykai, kurių technologijos nepakeis. Taip pat svarbu mokyti mokinius juo naudotis atsakingai.
„Nuolat ieškau naujų idėjų“
– Kas Jums yra lyderystė mokykloje?
– Lyderystė man – tai bendrystė. Noras augti pačiam ir padėti augti kitiems. Man artima lyderystė, kuri auga natūraliai – per bendrystę, pasitikėjimą ir dalijimąsi. Mėgstu išeiti iš komforto zonos, išbandyti naujus dalykus, ir, jei pavyksta, tuo įkvėpti ir kitus kolegas.
– Jūsų mokinių pasiekimai kalba patys už save, bet kas už jų slypi?
– Aplinka. Kai mokinys jaučiasi palaikomas, atsiranda motyvacija. Tai bendras mokyklos, šeimos ir paties mokinio darbas.
– Ir pabaigai – kas Jus įkvepia už mokyklos ribų?
– Turbūt niekada visiškai neatsitraukiu nuo mokyklos – net ir laisvalaikiu dažnai pagalvoju, kaip dar galėčiau praturtinti pamokas ar pasiūlyti mokiniams įdomesnių veiklų. Nuolat ieškau naujų idėjų, dalyvauju seminaruose, kartais ir savaitgaliais – tačiau tai man nėra pareiga, veikiau natūrali profesinio augimo dalis. Kartu man labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Esu kūrybinga asmenybė, todėl vertinu veiklas, kurios leidžia atsiskleisti ir už mokyklos ribų. Taip pat mėgstu keliauti, net ir trumpi išvykimai padeda pakeisti aplinką ir į kasdienybę pažvelgti šiek tiek kitu kampu.
Po darbo lankau solo latino šokius – tai mano laikas sau. Judesys padeda paleisti dienos įtampą ir tiesiog pabūti čia ir dabar.
Gintarė KARMONIENĖ
Aušros DAROS asmeninio archyvo nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
