Sveikatos priežiūros reformai būtinas išsamiai aptartas planas

Sveikatos priežiūros reforma – reikšmingas pokytis pacientams, darbuotojams, regionų ateičiai. Stebint Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) inicijuotą sveikatos priežiūros reformą, kitaip dar vadinamą „kompetencijų centrų ir regioninio bendradarbiavimo modeliu pagrįstos asmens sveikatos priežiūros įstaigų (ASPĮ) tinklo vystymu“, aiškų planą, aptartus, pamatuotus ir įsivertintus sprendimus aršiai siekiama keisti skubotais pasirinkimais.

Koncepcinio pobūdžio turinys

Optimizuojant ligoninių tinklą Klaipėdoje norima įsteigti universiteto ligoninės statusą turinčią ligoninę, kuri būtų sudaryta Klaipėdos universitetinės ligoninės, Klaipėdos jūrininkų ligoninės ir Palangos reabilitacinės ligoninės pagrindu. Universiteto ligoninės dalininkais po optimizavimo taptų Sveikatos apsaugos ministerija ir Klaipėdos universitetas.

Daug dėmesio skiriama decentralizavimo aspektams, struktūriniams pokyčiams – įstaigų tinklo optimizavimui, aktyviojo gydymo stacionaro lovų skaičiaus mažinimui, įstaigų pavaldumui. Tačiau ne mažiau svarbūs turėtų būti šių struktūrų ir procesų naudotojai: medicinos darbuotojai ir pacientai.

„Niekas neprieštarauja universiteto ligoninei, niekas neprieštarauja reformoms, kurios taip pat reikalingos, bet jos turi būti pamatuotos, išanalizuotos, turi būti numatyti rezultatai. Svarbiausias akcentas – nematome aiškaus, detalaus plano. Norime tikėti ne žodžiu, o dokumentu, kuriame rastume aiškiai išdėstytus konkrečius veiksmus, taikomus vykdant reformą.Sprendimus reikia priimti įrodymais pagrįstus, argumentuotus ir kad iš jų būtų nauda ir pacientams, ir darbuotojams.

Reikia dar daug diskutuoti. Skubėjimas tik žadina nerimą ir taip nepalankiu reformoms pandemijos laikotarpiu. Ypač šiomis dienomis, kai hospitalizuojamų koronavirusu užsikrėtusių pacientų skaičius auga”, – pabrėžia Klaipėdos universitetinės ligoninės medikai.

Kaip pastebima, šiame etape reformos turinys – koncepcinio pobūdžio, neišdėstyti praktiniai įgyvendinimo aspektai, todėl sudėtinga vertinti realiai planuojamus pokyčius. Norėtųsi aiškumo ir konkretumo planuojant jų įgyvendinimą praktikoje, kaip jie atlieps pacientų ir medikų poreikius, gerins paslaugų prieinamumą, atlieps ateities sveikatos priežiūros iššūkius.

Teoriniai ir praktiniai aspektai

Svarbiausi sveikatos priežiūros reformų vertinimo aspektai, kaip rašoma dar 2011-aisiais metais moksliniame žurnale publikuotame Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiojo gydytojo prof. habil. dr. Vinso Janušonio straipsnyje „Sveikatos priežiūros reformos: teoriniai požiūriai ir praktiniai aspektai“, yra eigos dokumentavimas, paremtas įrodymais; medikų ir pacientų nuomonių analizė; palyginamoji ekonominio ir medicininio efektyvumo analizė; kokybės pokyčių analizė; paslaugų prieinamumo analizė.

Planuojant ir vykdant reformas, turi būti suderinti pacientų, paslaugų teikėjų (organizacijų) ir politikų interesai. Jeigu sveikatos priežiūros reformos programa yra silpna, tikrieji jos tikslai nėra deklaruojami, daugeliui interesų grupių (pacientams, medikams, sveikatos priežiūros organizacijoms, savivaldybėms ir kt.) ji yra nepriimtina.

Kaip dėstoma minėtoje mokslinėje publikcijoje, sveikatos priežiūros reformos įvairiose šalyse remiasi išankstiniu reformų tikslų ir naudos sistemai, organizacijoms ir pacientams išaiškinimu, ekonomine argumentacija, įrodymais pagrįstais pokyčiais. Norint pradėti reformas būtina stabili epidemiologinė padėtis, o ne pandemijos sąlygos.

Reformos eiga apima tokią momentų seką: pasiruošimą reformai (įrodymų reformų būtinumui pateikimą, plačias diskusijas, nuomonių spektro analizę, reformų rizikos ir naudos vertinimą ir kt.), reformos pradžią (bandomieji projektai, jų analizė ir vertinimas), reformos plano (programos) paruošimas ir patvirtinimas, reformos vykdymas, tarpinė reformos rezultatų analizė, reformos plano (programos) koregavimas. Pastarieji du momentai (reformos rezultatų analizė ir programos korekcija) gali keletą kartų kartotis.

Reikalingos diskusijos ir atsakymai

Vykdant restruktūrizaciją visų pirma reikėtų atsakyti į klausimą – ar struktūra determinuoja reformuojančius veiksmus, ar veiksmai apibrėžia struktūrą. Kitaip tariant, ar reformos esmė – struktūriniai pakeitimai (kaip tikslas), ar tikslas – pacientų gerovė, jai pritaikant ir, jei reikia, keičiant struktūrą.

Keičiant sveikatos priežiūros organizacijų tinklo struktūrą, būtina atsakyti ir į šiuos klausimus, pateikiant įrodymus: kokias problemas kelia egzistuojanti struktūra; ar pokyčiai nesukels dar didesnių problemų; kokių lėšų reikės restruktūrizacijai, kokia bus ekonominė nauda ir kada; kaip tai atsilieps pacientų interesams; ar bus įmanoma kontroliuoti restruktūrizacijos procesą; kaip bus daromos restruktūrizacijos planų korekcijos; kaip vyks reformos procesas; kokie konkretūs veiksmai numatomi, ar bus atleidžiami darbuotojai, ar visi išsaugos savo darbo vietas; jei keisis pavaldumas, ar keisis darbuotojų darbo vieta, ar bus išlaikyti šiuo metu esantys atlyginimai, kokios garantijos; ar išliks buvusios galimybės tobulėti profesine prasme, ar bus tobulinamos technologijos.

Sveikatos priežiūros reforma visų pirma turi remtis balansu ir susitarimu tarp interesų grupių – politikų, vietos valdžios, sveikatos priežiūros organizacijų, medikų profesionalų, pacientų. Jeigu tokio balanso nebus – gero reformos rezultato taip pat nebus.

Antra – laipsniški pokyčiai, o ne radikalūs turi tapti konkrečios sveikatos priežiūros reformos norma.

Trečia – sveikatos priežiūros reforma bus sėkminga, jei jos pagrindiniai vykdytojai – sveikatos priežiūros organizacijos – dalyvaus reformos plano (programos) kūrime. Reformos „darymas“ tik sveikatos apsaugos ministerijos ir sveikatos priežiūros (dalininko) lygmeniu rezultato neduos.

Pasaulyje ir Europoje reformų programos dažnai „prifarširuotos“ utopinių fantazijų. Apie būsimą efektą (rezultatą) arba destrukciją ir chaosą, jeigu jų nevykdysime. Tačiau dažnai reformų vykdytojų entuziazmas aklas – nemato „nenumatomos“ rytdienos.

Sprendimai dėl sveikatos priežiūros reformų reikalauja didelės politinės ir vadybinės brandos bei atsakomybės – jų rezultatai tiesiogiai daro įtaką žmonių sveikatai. Sveikatos priežiūros reformų sėkmei pirmiausia reikalingas aiškus planas.

Planuojami reformos rengėjų veiksmai turėtų būti pirmiausia tinkamai ir suprantamai aptarti, apsvarstyti tiek su steigėjais, ASPĮ vadovais bei darbuotojais, visuomene, nes kiekvienas miestas, rajonas ar regionas turi savo specifiką.

Pirmiausia planuojami pokyčiai turėtų būti detaliai aptarti su darbuotojais, kurie yra pagrindiniai tiesioginiai paslaugų teikėjai pacientams, ir nuo jų pačių savo perspektyvos žinojimo, pokyčių, tikėtino rezultato supratimo priklauso visos reformos sėkmė.

Aistė Noreikaitė