Trumpiausios metų nakties belaukiant arba VŽ

„Ot, ragana, kad ją kur tą raganą“, – keiksnoja supykę vyrai, taip pavadindami piktą kaimynę, reiklią viršininkę ar net nuosavą žmoną. „Aš tai nieko, tik ta mokytoja tikra ragana“, – skundžiasi tėvams įkliuvęs mokinukas. Tokiame ir panašiame kontekste žodis „ragana“ nuskamba tikrai ne kaip pagyrimas, o greičiau kaip kažko įgrisusio, įsipykusio įvardijimas. Ar ta ragana jau tokia baisi ir pavojinga, kad reikėtų imti ir pasipiktinti? Visokių minčių plūsteli, trumpiausios metų nakties belaukiant.
Išgyvename ne tik mašalų, bet ir vagių, sukčių antplūdį. Retą dieną nepasiekia žinia, jog tą apgavo, aną apvogė ar apkvailino. Statistika liudija, jog daugiausia nukenčia moterys. Bankiniai sukčiai iš jų išvilioja nemenkas sumas, ypač iš vienišųjų, kurios, pasiilgusios dėmesio, trokšta parodyti gerą širdį ir lengvai patiki gražiais apgavikų žodžiais. Kai atsitokėja, dažniausiai jau būna pavėluota ir išplaukusias santaupas belieka tik apraudoti. O dar liūdniau baigiasi, kai prarandami užgyventi namai ar verslas. Štai jums ir raganiška moterų prigimtis, seniai tik pasakų mitu tapusi. Įsisuka vyras kaip velnias ir tvirtos valios nebelieka, net medicina kartais bejėgė. Kaip tame anekdote:
– Daktare, ką reiškia VŽ mano ligos lapelyje?
– Velnias žino, – atsako daktaras.
Sunku patikėti, bet pastaruoju metu moterys savo pasakojimuose guodžiasi, jog vyrai bijo gyvai jas užkalbinti. Viskas, esą, prasidėjo nuo pasaulinių priekabiavimo skandalų. Kiek bylų iškelta, kiek biografijų ir gražių darbų apjuodinta per garsųjį „me too“. Bet kaip staiga užėjo nuskriaustųjų banga, taip greitai ir išsikvėpė, palikdama vyrus baugiai svarstyti, kur toji riba tarp dėmesio ir priekabiavimo. Beje, dabar jau darosi madinga įsiūbuoti mobingo skandalą. Reiklesnis vadovas, ypač norėdamas atleisti nesugebantį tinkamai pareigų atlikti darbuotoją, garantuotai bus apkaltintas mobingu. Taip labai saugu ir patogu prisidengti tinginystę, nesąžiningumą ar vaidingą būdą. Atpažinti tikrąją šio reiškinio pusę, be abejonės, sunkiai seksis. Užtat nesunku moterį išvadinti ragana arba net žemaitiška raganų ragana, tikintis, jog tai bus priimta kaip linksmas juokas.
Jeigu atsigręžtume į mūsų tautosaką, tai ragana visai nieko sau moteriškė – nenusakomo amžiaus, neįvardijamo grožio, labai nereikli ir patikli. Pačiose seniausiose lietuvių pasakose raganos yra visai geros, jos dirba net naktimis, sugeba pagaminti žmonėms jaunystę grąžinantį gėrimą ir susikurti namus net medžio viršūnėje (oi, kaip primena mūsų dienų moters dalią). Taip, jos negražios, bet ar dieną naktį dirbdama gali išlikti graži?
Šviesaus atminimo tautodailininkė Aldona Jonikienė yra nutapiusi ne vieną įspūdingą paveikslą Gargždų tema: Minijos slėnis, parkas, senasis kelias į Gargždus. Nežinau, kur šie paveikslai dabar, bet atminty išliko iki šiol. Kaip saugau ir man padovanotąjį piešinį, kuriame savaip žavi sena ragana statinėje maišo paslaptingą gėrimą, o kitoje pusėje autorės ranka užrašyti žodžiai, manau, buvo artimi ir jai pačiai: „Raganoms naktį karščiausias darbymetis. Reikia juk padovanoti stebuklą, keistą nutikimą, laimės trupinėlį visiems, net visai nieko iš gyvenimo nelaukiantiems. Menininkai raganas labai mėgsta, yra vietos išmonei, vaizduotei. Kažkada, dar jaunystėje, fotografuodama Juodkrantės Raganų kalne mergaites, sustojusias prie senos raganos, supratau, kad tai ne kas kita, o kiekvienos iš mūsų senatvė. Tik kodėl retai sutinkame raganių vyrą? Jie juk taip pat sensta. Ragana vaizduojama sena, gyvenimo vėtyta ir mėtyta. Gal ne visoms tai tinka. Tik toms, kurios senatvinę negandų griūtį priima kaip sunkią naštą. Mano anyta dar žalioj jaunystėj sakydavo: „Neverk, nepasiduok, pakilk į didįjį.“
O vyrai? Ką gi, jie labai daug prisideda prie moters virtimo ragana. Nuožmumas, grubumas, bukumas kartais tiesiog nepalieka kito kelio kaip tik ja tapti. Vyras raganius ne taip dažnai sutinkamas ir minimas. Matyt, neįdomus personažas. Tad lieka moteris, kuri, praradusi jaunystės žavesį, grožį ir kitus trapius, kintančius dalykus, ryžtingai skrenda į gyvenimo žygį.
Taigi tenka pripažinti, kad moteriškasis ir vyriškasis pradas turi tiek skirtybių, jog lyčių lygybės, tapatumo sąvoka kelia vis naujų ir naujų klausimų. Apskritai tai opios temos, net Seimą padalijusios į dvi dalis (gal Joninių naktį lengviau atrasti paparčio žiedą, nei atsakyti į šiuos klausimus). Tad tegul lieka tiesiog VŽ, ką galima iššifruoti: „visi žino“, „valdžia žino“ arba, kaip tame anekdote, – „velnias žino“.