Laisvė ir sekuliari demokratija
Labai dažnai teiginį, kad demokratija geriausiai apsaugo žmogaus laisvę ir orumą, priimame nesusimąstydami. Neretai manoma, kad kuo demokratinė santvarka yra pasaulietiškesnė, veikianti pagal sekuliarius dėsnius, tuo ji tvaresnė. Į ne tokias demokratiškas, galbūt religijos ar kitų tradicinių gyvenimo formų veikiamas tautas ir valstybes, mes, europiečiai, esame linkę žvelgti skeptiškai arba laukti, kol šios taip pat persiims sekuliarios, pasaulietiškos demokratijos dvasia.
Tačiau ar gali sekuliari demokratija užtikrinti laisvę? Čia susiduriame su fundamentalia problema – jei demokratija užtikrina sąžinės bei nuomonės laisvę ir didžiulę nuomonių įvairovę, kaip to rezultatą, ar gali tokia santvarka užtikrinti ir laisvę? Ypač, jei laisvės sampratų yra ne viena ir jos visos egzistuoja viena šalia kitos? Galiausiai, teisinė valstybė remiasi įstatymais ir konstitucija, tad dėl bendrų taisyklių sutarti vis tiek reikia.
Dažniausiai ši problema, bent jau didžiojoje daugumoje Vakarų valstybių, reiškiasi kaip stipri poliarizacija tarp visuomenės grupių. Nors pačios bendriausios taisyklės yra apibrėžiamos konstitucijos ir kitų šalies įstatymų, tačiau intensyvios diskusijos ir kova dėl etinių, šeimos ar visuomenės gyvenimo klausimų vyksta nuolatos.
Galima išskirti keturis pagrindinius naratyvus arba pasaulėžiūras, kurios šiuo metu pasaulyje nuolat kovoja dėl įtakos ir galimybės formuoti ateities visuomenę ‒ krikščionybė, islamas, sekuliarizmas ir totalitarizmas. Visos keturios turi savo pavyzdžių Europoje, tačiau labiausiai tikėtina, kad per artimiausius penkiasdešimt metų Europoje susidurs sekuliari demokratija ir islamas. Tam įtakos neišvengiamai turės ir demografija. Iki 2050 m. Afrikos gyventojų padvigubės, tad pridėjus klimato kaitos problemas, pabėgėlių srautas į Europos žemyną tik augs. Pagrindinė problema čia išlieka panaši, kaip ir pagrindinė sekuliarios demokratijos problema – kaip užtikrinti skirtingų pasaulėžiūrų sugyvenimą vienoje valstybėje?
Tačiau situacija Lietuvoje – kitokia. Dvi pagrindinės pasaulėžiūros Lietuvoje, tarp kurių tvyro įtampa, yra krikščionybė ir sekuliarizacija. Žinoma, tai vyksta daugiau netiesiogiai ir dažniausiai yra apibūdinama, kaip liberalizmo bei konservatizmo, progreso ir „Šeimų maršo”, pažangios ir atsilikusios visuomenės dalies priešprieša.
Tačiau, kaip konkrečiai atrodo šių dviejų mąstymo srovių sankirta? Vienas aktualiausių dabartinės politikos klausimų ‒ vienos lyties porų partnerystė arba civilinė sąjunga. Čia sekuliarizacija yra linkusi redukuoti žmogų ir jo laisvę. Pavyzdžiui, vienos lyties santuokų legitimumas viešojoje erdvėje, įvairiuose nuomonės formuotojų komentaruose ar pasisakymuose, dažnai yra grindžiamas analogija su gamta. Toks argumentavimas remiasi prielaida – jei tokie santykiai yra būdingi gamtos pasauliui, tai toks elgesys yra natūralus ir priimtinas žmogui, nes žmogus ‒ gamtos dalis. Tokia mąstymo kryptis yra artima scientizmui – teigimui, kad tik mokslinis metodas tinka pasauliui pažinti. Mokslas, tyrinėjantis gamtinį pasaulį ir ieškantis jame priežastinių ryšių, pritaikytas žmogui gali lengvai jį redukuoti iki tik dar vieno gamtos reiškinio.
Visiškai kitaip žmogų galime suprasti, žvelgdami iš klasikinės arba krikščioniškos antropologijos perspektyvos. Šioje sampratoje žmogus yra gamtos dalis tik fizine, kūniška prasme. Biocheminės ir neurologinės reakcijos vykstančios žmoguje yra suprantamos, kaip tapačios gamtai. Tačiau mąstymas, gebėjimas reflektuoti save ir nebūti apspręstam instinktų ‒ visa tai jau nepriklauso gamtos pasauliui, bet žmogiškąjai sričiai.
Abortų klausimu taip pat susiduriame su labai panašia skirtimi. Sekuliariu moksliniu pasaulėvaizdžiu, linkusiu instrumentalizuoti gyvybę ir krikščioniška antropologija. Nors legalūs abortai įvairiose šalyse yra apibrėžiami labai skirtingai – pavydžiui, JAV, priklausomai nuo valstijos, abortas gali būti ir visiškai legalus, ir neprieinamas, o Europoje ši riba dažniausiai yra brėžiama ties 12‒14 savaite, tačiau yra įdomu pastebėti, kad tik moksliškai apibrėžiant kūdikį, kaip gyvybę nuo vienos ar kitos savaitės, yra labai sunku išvengti šios ribos nykimo. Jei nauja gyvybė nėra teisės subjektas, nuo pat pradėjimo momento, kai vos per kelias valandas susirikiuoja visos 23 chromososmų poros, reikalingos būsimo žmogaus charakteriui, paveldimumui bei polinkiams atskleisti, tuomet kodėl šios ribos negalima nukelti dar toliau?
Būtent taip ir atsitiko JAV 2019 m., kai Niujorke ir dar keliose valstijose buvo priimti įstatymai, kuriais abortų legalumas nebėra ribojamas kūdikio amžiumi. Tad dažnai mokslas nėra pakankama priemonė, kai sprendžiami etiniai, moraliniai klausimai. Mokslo esmė yra kelti hipotezes, jas tvirtinti arba paneigti, nuolat ieškant naujų duomenų. Kai moksliniai argumentai yra traktuojami dogmatiškai, kaip neginčijama tiesa, atsiranda ir ideologijos pavojus – nuo ko mokslas, naudodamasis pažinimo bei mąstymo laisve, ir siekia išlaisvinti.
Tad panašu, jog žmogaus gyvybei apsaugoti yra reikalinga kažkas fundamentalesnio ir stabilesnio, nei moksliniai argumentai. Jei pažvelgtume į negimusios gyvybės sunaikinimą iš krikščioniškos antropologijos perspektyvos – pateikiamas atsakymas yra nekintamas. Tai visomis prasmėmis itin vengtinas veiksmas, nes pradėta gyvybė, jos orumas yra suvokiamas, kaip kylantis iš kūrėjo, ne tik tam tikrų gyvybės požymių dėl kurių pasirodymo vieną ar kitą savaitę galima diskutuoti.
Tad į iškeltą klausimą – kaip gali demokratijoje sugyventi skirtingi požiūriai ir ar tokia santvarka yra pajėgi užtikrinti bei apsaugoti laisvę, lengvo atsakymo nėra. Tačiau kuo geriau šių atsakymų ieškantys ir skirtingas pozicijas visuomenėje užimantys diskusijos dalyviai supras, kokiomis prielaidomis remiamasi oponentai, tuo kryptingesnė diskusija gali kilti. Galbūt tokia, kuri nebeskirstytų skirtingų požiūrio taškų į savus ir svetimus, progresyvius ar atsilikusius, tamsuoliškus ar priskiriamus vien tik elitui.
Augustas KALINAUSKAS
