Kas išgelbės dvyliktokus?

Pamąstymai artėjant mokslo metams

,,Nežinau.“ Mane, kaip ir daugumą mokytojų, labiausiai liūdina dvyliktokų tariamas žodis ,,nežinau“. Dažnai tai reiškia, kad jaunas žmogus gyvena nesąmoningai, nevertina gyvenimo čia ir dabar, neatpažįsta laikmečio ir istorijos ženklų, kartais vengia prisiimti atsakomybę, tiesiog nepalaiko kontakto, bėga nuo klausimų, o dažniausiai nuo savęs. Taigi.

Nuo ko juos gelbėti?
Nuo baimių. Kai bijome, juk sustoja gyvenimas. Daug yra „normalių“ baimių: vaikščiojimas balkono turėklu devintame aukšte, egzaminas, gilus vanduo, voras kambaryje, na, arba viešasis kalbėjimas. Tačiau jauną žmogų dažniausiai stingdo nežinomybės baimė, nesėkmės ir klaidų galimybė, beje, ir sėkmės baimė, kuomet neišdrįstama būti geresniam už kitus. Nuo chaoso kasdienybėje. Ir tėvai šeimoje, ir mokytojai nuolat primename, kaip svarbu planuoti, nuosekliai praleisti visas penkias savaitės dienas. Nuo lengvabūdiškumo ir atsainumo. Kas gali būti lengva ir ne taip jau ypatingai svarbu? Maistą pasigaminti, automobilį išsiplauti, draugui žinutę parašyti… O mokytis? Leng-vo darbo kaip ir mokslo nebūna. Tai jau atsakomybės ir požiūrio klausimas. Nuo hamletiško klausimo ,,būti ar nebūti“ (dvyliktokams jis, beje, patinka). Baigiamosios klasės mokiniai tampa tikrais filosofais. Išties, daugybė situacijų mokykloje, kuomet parėmę kaktas rankomis ar ilgesingai žvelgdami pro langą pamokų metu mokiniai pasirenka „nebūti“. O gal gelbėti nuo pabauginimų? Vienas gyvenimo etapas, kaip ten bebūtų, tuoj baigsis. Visi aplink dvyliktokus tik ir graudena: paskutinis rugsėjis mokykloje, paskutinės atostogos, paskutinis skambutis pavasarį ir žiū, išlėksi kaip paukštis iš namų, o kurgi nulėksi, kur „galvelę priglausi“… Nuo krūvio, tempo, COVID-19 protrūkio, skubėjimo, jaudulio, korepetitorių stygiaus, alkio jausmo, nepasotinamo linksmybių poreikio… ir t. t. Kai supranti, kad „ir taip toliau“, tada ir norisi jau ne vardinti, o paklausti: ar patys dvyliktokai nori būti gelbėjami nuo viso to, ką mes, suaugusieji, iš esmės esame linkę filosofiškai vadinti tiesiog gyvenimu ir patirtimis?

Kas išgelbės?
Pirmiausia galimybės. „Prašykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ (Mt 7, 7–12) Taip kalbėjo Jėzus savo mokiniams. Galimybės klausti ir gauti atsakymus. Galimybės išgyventi patirtis ir iš jų pasimokyti. Kiekvienos dienos rytą priėmus kaip naują dovaną, atsiveria galimybės. Susitikti su mokytoju, atsiprašyti draugo, pasakyti tėvams, kaip juos be galo myli, kaip jie tau rūpi, galimybė kantriai ir sąmoningai praleisti valandas pamokose ir atliekant užduotis. Galimybė konsultuotis, pasirinkti tinkamą mokomojo dalyko modulį, galimybė laiku nueiti miegoti, o rytą tinkama koja išlipti iš lovos ir būtinai papusryčiauti, nepavėluoti į pamoką, susitikimą, pokalbį, pasimatymą… Kad ir kaip kasdieniškai nuskambės, bet išgelbės ir tėvai. Jų amžina, begalinė meilė savo vaikui ir rūpestis, geranoriška kontrolė ir priežiūra, taisyklių laikymasis šeimoje, įdiegta atsakomybė. Tėvai turi kalbėtis su savo vaikais dvyliktokais. Susitikti, žinoti, kuo jie gyvena, išklausyti, patarti, nevengti griežtesnio žodžio. Kai rūpi tėvams, rūpi žmogus ir pats sau. Taip dvyliktokas turės tikslą – bus motyvuotas. Galima pagalbos tikėtis ir iš mokslininkų, juk jie tiria ir analizuoja praėjusių metų VBE užduotis, vertina, liepia įsivertinti, bet tenka ir vėl gana kasdieniškai pripažinti, kad daugiau gelbės artimiausios aplinkos žmonės, pažįstantys jaunuolį, – tai mokytojai. Žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas šią vasarą viename savo interviu teigė, jog „brokas ir abejingumas – nuolatiniai mūsų švietimo palydovai“. Žinoma, omenyje jis turėjo tuos baisius procentus abiturientų, neišlaikiusių matematikos VB egzamino. Nesinori sutikti dėl abejingumo visoje švietimo sistemoje. Mokytojai kaip dvyliktokai – gyvi žmonės. Jeigu abejingas pats mokinys, kaip jį pakylėti? Bet mokytojai kaip sizifai, ridenantys akmenis į kalną. Ne, ne kaip nubaustieji (nes patys pasirinkome ugdytojų kelią), bet sąmoningai pareigingi, rūpestingi ir, priešingai nei Sizifas, savo darbą suvokiantys kaip prasmingą, įdomų. Ir tikėjimas padeda. Jau minėtų tėvų, mokytojų, visuomenės tikėjimas jaunais žmonėmis. Kad jie žino, supranta, nori ir sugeba. Ir kai jie tikėdami ir pasitikėdami mūsų klausia, privalome atsakyti. Galiausiai gelbėja žinojimas, kad daug ką šiais metais dvyliktokai darys paskutinį kartą. Gargžduose gimęs XIX a. pab.–XX a. vid. Lietuvos rašytojas, kunigas Mykolas Vaitkus savo studijų metus, praleistus Kauno kunigų seminarijoje, yra pavadinęs taip: „Jaunos, durnos, bet mielos dienos.“ Tačiau kaip verta įsiklausyti į jo „paskutinumo dėsnį“ baigiant gyvenimą seminarijoje: ,,Ach, paskutinumo dėsni! Tavo būtinumo visagalybe, tavo neišvengiamumo grėsme! Tavo viską išplėšiančioji ir nusinešančioji lemtie! Kiek tu suteiki širdžiai nerimo /…/, sopulingų išsiskyrimų /…/, betgi ir kiek nykstantiems dalykams brangumo, visam tam banguojančiam praeinamumui vertės.“ Normalu išgyventi tuos paskutiniuosius kartus, o išgyvenus paleisti. O gal tiesiog padėtų suvokimas, kad gyvenimas baigiamojoje klasėje kaip žaidimas. Ir čia smagu laikantis taisyklių konkuruoti su kitais, varžytis, mėginti nustelbti, pralenkti. Kartais susiginčyti, argumentuotai pykti ir kartais pripažinti, kad pralaimėjai. O dar gali čia pagelbėti dvyliktokui ir suvokimas, kad šiais metais savo istoriją galima pradėti nuo nulio. Poetas, publicistas Vytautas V. Landsbergis vienoje savo „Facebook“ paskyroje apie nulį (tiesa, kontekstas visiškai ten kitas) taip rašė: „Visi mes kažkada buvom nuliais, ir kažkada vėl jais pavirsime. Beje, kai kurie žmonės net ir gyvendami prabūna nuliais, nieko gero ar prasmingo nenuveikia… Kiti auga, didėja, daugėja, būna vienetukais ar net dešimtukais… Kiti net šimtukais ar tūkstantukais, bet tai irgi nieko nereiškia – kartais jie ima ir viską išbarsto, nusinulina. Ir tada iš jų vėl pasidaro nulis. Įvairiai nutinka.“ Dar esu girdėjus sakant, kad vieneto galia – šalia jo esantys nuliai. Štai kaip stipru būti nuliu.
O man taip gražu, kad įvairiai nutinka. Nuolat dvyliktokams primenu: visiems žemėje užteks vietos. Ir man, ir tau. Svarbiausia, man regis, nepamiršti, kad jaunimą išgelbėti gali ir menas, jo galia veikti jauno žmogaus jausmus. Įvairiausias meno sritis turiu galvoje: teatrą, kiną, muziką, šokį, fotografiją, literatūrą, dailę. Tik saugokime savo dvyliktokus nuo Doriano Grėjaus likimo. Tačiau jie šį Oskaro Vaildo romaną skaitė būdami pirmoje gimnazijos klasėje, tad tikėtina, yra pamiršę, kaip ir kas ten jam nutiko…
„Gelbėjimo planas“ paprastas kaip ta žemė: dvyliktokams būtina kasdien susitikti su tėvais namuose, su mokytojais mokykloje, o vakarais rasti laiko pasikalbėti su savimi. Tėvai apgaubs meile ir dėmesiu, pats kasvakar įvertinsi, ką nuveikei, o mes, mokytojai, būsime motyvuoti mokyti. Štai ir viskas. Ir visai nejaukiai suskamba mano kartai nuolat kartotas pasąmonėje išlikęs rusų tautos posakis skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančių reikalas (rus. дело помощи утопающим – дело рук самых утопающух), atėjęs iš rusų kalbos, žinomas iš I. Ilfo ir J. Petrovo satyrinio romano „Dvylika kėdžių“ (1927). Kodėl nejaukiai? Manau, atsakymą žinote.
Artėjanti Rugsėjo 1-oji dvyliktokams tarsi paskutinio skambučio generalinė repeticija. Tebūnie ji šviesi, rami, kupina pačių teigiamiausių emocijų. Pasveikinkite juos, bet nebauginkite.