• 11 rugpjūčio, 2022
|

„Be Motinos, aš dar turėjau Mokytoją…“

„Be Motinos, aš dar turėjau Mokytoją“… Šie chrestomatiniai poeto Just. Marcinkevičiaus žodžiai ilgą laiką buvo mėgstami formuluojant rašinio temas abiturientams, rengiant įvairius literatūrinius montažus ar kompozicijas. Jais, šiais žodžiais, tarsi gėlėmis nešini vieną dieną grįžta į mokyklą visų kartų mokiniai. Ir nesvarbu, kad jų mokytojų galbūt jau nėra.

Tą dieną nekalbama apie prestižą ar motyvaciją, niekas neskaičiuoja uždirbtų pinigų, nesipiktina valstybės švietimo politika. Tiesiog prisimena, jog buvo mokykla, kurioje dirbo tokie mokytojai, labai įvairūs, pamėgti ir nelabai, tarp kurių vis dėlto yra tokių, kuriuos norisi prisiminti su džiaugsmu ir ilgesiu. Galima neprisipažinti, bet kiekvienas tikrai turėjome savo Mokytoją, kuris davė daugiau negu kiti. Ne tik žinių, bet ir pasaulio matymo, jo supratimo, vertinimo, gal įkūnijo žmogaus idealą. Ne tobulybę (gyvai esantis niekada nebus tobulas), bet tokį žmogų, į kurį norėtųsi būti panašiam.

Yra profesijų, kur gali dirbti bet kas, tiesiog išmokti ir dirbti, bet yra tokių, kur šito nepakanka. Tai labai aišku, kai kalbame apie medikų darbą. Bijai kraujo, žaizdų, minutėmis skaičiuoji savo darbo laiką, aišku, medikas tikrai nebūsi. Šitame darbe neišgirsi žodžių „bjauru“, „smirdi“, bet kokiu atveju bus ruošiamasi teikti pagalbą. Ir kuomet dabar dejuojama, jog labai nepatogu su kaukėmis, tai vėlgi verta prisiminti medikus – jų didžioji dienos dalis būtent tokia, su kauke.

Ar kiekvienas gali būti dvasininkas? Pasakyti kaskart vis kitokį pamokslą, suteikti tvirtybės išeinančiam ir paguosti jo artimuosius, paskui linksmai sveikinti jaunavedžius, krikštyti nenustygstantį vaiką, pagaliau gyventi paprasto žmogaus gyvenimą? Koks stiprus turi būti šį kelią pasirinkęs žmogus. Deja, ne kiekvienam pavyksta. Vieni susigundo žemiškais turtais, kiti nesugeba bendrauti ir konfliktuoja su parapijiečiais arba taip panūsta laisvo, nevaržomo gyvenimo, jog ir pareigas pamiršta. Štai vienos nedidelės parapijos kunigą žmonės turėdavo pakelti iš miego kaip mokinuką ir liepti eiti mišių laikyti, nes visi jau susirinkę maldai. O kunigas susierzinęs, galva po vakarykščios plyšta taip, kad net chorui liepia tyliau giedoti. Ką gi, ne savo vietoje žmogus, ir tiek. Vargas visiems.

Kaip vargas Amerikai, jeigu tokia didelė, galinga šalis turi žiūrėti, kaip dėl prezidento posto kaunasi du seneliai, senas ir dar senesnis. Tad suprantama, kodėl mūsų Prezidentui buvo sunku atsakyti į klausimą, kaip jis vertina šiuos vaikų karą primenančius kandidatų debatus. Nepasakyti gi tiesiai, jog abiem laikas eiti užtarnautan poilsin ir nejuokinti pasaulio. Tad ir sukosi kaip išmanydamas, gal ir ne visai solidžius palyginimus parinkdamas.

Nėra paprasta būti ir mokytoju, ne kiekvienam ši buvimo dovana duota. Prisimenu metą, kai norint tapti mokytoju, reikėjo nemenką konkursą įveikti, paskui – praktika, stažuotė. Po tokių išbandymų „pamokomis ir mokiniais“ neretai iš kurso likdavo tik trečdalis nusiteikusių rimtai dirbti mokykloje. Paskui viskas lengvėjo, paprastėjo, o galiausiai liko: „Jei niekur neįstosiu, tai tada į pedagoginį“, „Jeigu niekur negausiu darbo, eisiu į mokyklą“.

Deja, mokytojui reikia būti ir kunigu, ir daktaru, dargi ir aktoriumi. Reikia neatsinešti naminės nuotaikos ir nuoskaudų, mokytojas turi mokėti atleisti. Pyktis, kerštingumas, nemeilė šitam darbe – patys nepatraukliausi bruožai. Sunku be humoro jausmo, įdomių pomėgių, aktyvumo. Mokytojas turi būti savo šalies, savo krašto patriotas, jam nedera abejingumas. Daug ko reikia… Gal visa tai reikėtų įvardinti trumpiau – kaip pedagoginį talentą, charizmą.

Taigi mokytojas turi būti ne šiaip darbuotojas pagal specialybę, rašyti, skaičiuoti ar diriguoti galima kiekvienam išmokti. Svarbiausia laiku suvokti, ar aš galiu būti tas, apie kurį kada nors sakys: „Be Motinos, aš dar turėjau Mokytoją“.

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių