Mažoji Lietuva išeina?

Šaltas, speiguotas, sniegingas. Tokį sausį aprašo buvus prieš gerą šimtmetį, kai Vanaguose gimė būsimoji rašytoja Ieva Simonaitytė, vyko Klaipėdos krašto sukilimas, sujungęs abi Lietuvas ir atvėręs priėjimą prie jūros. Paskui istorija keitėsi ir mainėsi, kol galiausiai apie tai, kas susiję su Mažąja Lietuva, jau tenka kalbėti būtuoju laiku. Yra ta pati žemė, išlikę nemažai prieškario pastatų, dar duris praveria viena kita bažnyčia, bet krašto senbuviai, kaip niekas kitas, geriausiai supranta, jog šio krašto gyvenimas sparčiai traukiasi į istoriją.

Sakoma, kad kultūra yra paveldima, per kalbą, papročius einanti iš kartos į kartą. Nelieka gyventojų, nelieka ir to krašto gyvosios savasties. Štai skaitau, jog vis mažiau ir mažiau bėra žmonių, kalbančių šišioniškių tarme (ją bandoma ir dirbtinai atkurti, išmokti. Sakyčiau gražus ir įdomus darbas). Man teko girdėti, kaip kalba pati Ieva Simonaitytė. Tiesa, ne gyvai, tai tik įrašas iš seniau leistos plokštelių serijos „Rašytojų balsai“, bet vis tiek nepaprastai įdomu. Nykstanti lietuvininkų tarmė tikrai ypatinga, todėl šiais rašytojos jubiliejiniais metais, manau, nebus pamiršta ir to krašto šneka. Visada suklūstu, kai išgirstu kalbančią priekuliškę Editą Barauskienę, iškart ieškau jos šnekoje tų pačių tarties gaidelių. Atrodo, tiek knygų apie šio krašto žmones parašiusi kūrėja kitaip ir negali kalbėti. Dargi, manau, būtų labai gražu ir autentiška, jeigu vietos tarme prabiltų I. Simonaitytės muziejaus Priekulėje darbuotojai (skubu sakyti, jog tai tik mano mintis, kad labai nekeiktų už visokius kažkokios gargždiškės prisigalvojimus).

Gaila, kad susimaišė, asimiliavosi Mažosios Lietuvos kraštui būdingos pavardės, stebinančios savo paradoksišku natūralizmu – Purvinis, Vilkas, Blauzdys, Stagaras, Plonis ir… Karalius, o iškalbingi kaimų pavadinimai tapo tik tuščių laukų gatvėmis. Vis dėlto, nori nenori, važiuodamas pro Dreverną, Lankupius ar Piktupėnus vis ieškai Mažosios Lietuvos pėdsakų ir džiugina kiekviena atrasta, atpažinta detalė. O Priekulė, Vanagai tai iškart – Ieva Simonaitytė, jos smėlėtieji Aukštujai. Ir tuomet nepavyksta išguiti iš galvos minčių, kaip labai trūksta pačios rašytojos, tokia numylėta gimtinė, o jos pačios net kapo čia nėra. Juo labiau, kad iškyla prieš akis ne kartą matytas vaizdas Vilniaus Antakalnio kapinėse – didžiulis paminklinis rašytojos biustas (visai priešingas evangelikų liuteronų kapų kuklumui) ir tuščia žemė aplink, nei gėlelės, nei žvakelės. Taip svetima, pamiršta, nelankoma. Įsivaizduokim I. Simonaitytės kapą šviesiose Vanagų kapinaitėse, kažkur prie jos artimųjų, prie Dūdjonių, Šauklių, prie jos pačios pastangomis čia perlaidoto kunigo Bleiveiso. Tai būtų pagarbu ir tikra. Juo labiau, kad su rašytojos kūryba užsiveria natūralus šio krašto kūrybinis puslapis.

Prisimenu prieš keletą metų vykusią diskusiją šia tema, apie norą perlaidoti rašytojos palaikus, bet buvusio vasarnamio, dabar muziejaus kiemelyje. Esą, tokia išsakyta rašytojos valia. Bet, manau, kad tai tik kūrybos žmogaus gimtinės meilės ir ilgesio emocija, o laidojama kapinėse. Man visada labai nejauku būna apsilankius Anykščiuose prie rašytojo Vienuolio kapo jo namų sodelyje, taip pat panašius jausmus teko išgyventi Biržų rajone, Dauguviečiuose, kur palaidota režisierė Galina Dauguvietytė. Tegul tai jos tėvo Boriso Dauguviečio puoselėta tėviškė, bet dabar gyvena svetimi jauni žmonės, apie tų namų legendinę praeitį jie nieko nežino ir, matėsi, visai jiems nerūpi, neįdomu. Todėl paklausti tik mosteli ranka į skurdų krūmelį sodybos pakrašty – tai ir esąs kapas. Kai kapinės išnyksta natūraliai, tiesiog laiko bėgsme, viskas atrodo kitaip, bet, kai naikinama dirbtinai, suprasti sunku, nes tai prieštarauja mūsų tikėjimui, papročiams. Uždegti Vėlinių žvakę kieme ar prie kokio krūmo kažkaip labai jau nepriimtina.

2022-ieji metai skirti Ievai Simonaitytei atminti (o Gargždai net jos vardo gatvės, atrodo, neturi, nors a. a. Gargždų miesto garbės piliečio V. Rimavičiaus dėka I. Simonaitytė ne kartą lankėsi Gargžduose, susitiko su skaitytojais), todėl leidžiu sau pamąstyti apie tai, kaip galėtų būti, kaip norėtų eilinis skaitytojas (kokia ir esu). Mažosios Lietuvos istorija – graudi, gili, nepažini. Šis kraštas tikriausiai apskritai paliks daug neįmintų mįslių, neišaiškintų ar nepaaiškinamų faktų (jų pakanka ir pačios rašytojos gyvenime), nes laikas be gailesčio jį sparčiai naikina, keisdamas žmones ir aplinką.