Advento atsidūsėjimai. „Mano širdis priklauso tau“

Meduolinę širdį su balto glajaus užrašu miestelio mugėje Renatai, pravarde Vištų Fėja, padovanojo Horstas, pravarde Alibaba, šešiolikmetis berniukas iš vokiečių rašytojo Krauso romano. Taip jis mergaitei norėjo parodyti savo jausmus.
Mūsų miestelis. Mažo žmogaus godos. Periferijos ondatrų ferma. Nieko čia nepakeisi…
Pagalvoju, kad tikroji valstybės mentaliteto, kultūros situacija ir diagnozė labiausiai atsispindi pakraščiuose. Didieji miestai persisunkę „čemodanine“ nuotaika, didesniais atstumais tarp rajonų ir žmonių, izoliacija, atskirtimi nuo kaimynų, susvetimėjimu ir empatijos praradimu bei zujančiais centre atvykėliais. 
Čia atsikėlusi iš didžiosios Lietuvos pajutau, kaip suspaudė erdviniai atstumai, tuo pačiu priartindami iki manęs kiekvieną, nuolat čionai gyvenusįjį. Imu norėti glostyti greta sėdinčios už mane vyresnės moters ranką, turiu tramdytis, kad neapkabinčiau ko nors patalpoje, apimta nepaaiškinamos laimės pliūpsnio. Kita vertus, noriu palikti gerumo atspaudą jų širdyse. Kad prisimintų, minėtų geruoju, kai manęs jau nebebus. Kuo daugiau gerų žodžių, gydančios galios žodžių, kurie pakeltų, įkvėptų, sustiprintų, pripildytų ryžto, vestų į kovą ir pasipriešinimą, išvaduotų iš vergystės ir abuojumo. Ar tai jaučiu besiartinančią mirtį? Glebėsčiuoju sūnų ties durimis nuolat, lyg atsisveikinčiau amžiams, laiminu, brėždama kryžiaus ženklą ant jo kaktos… nes o jeigu?
O jeigu rytoj mirsiu? O jei nuo Rusnės pusės atšliauš maras, apkrės visus ir sunaikins? Dvejus metus izoliacijoje naikinomės patys savanoriškai, įskiepis jau įspraustas. Mes išmokome nekęsti vienas kito. Nepakęsdami kitos nuomonės, susilpninom save ir susipriešinom, bet tai jau buvo… tie, kuriuos apmėto grumstais, tie, kurie gyveno sovietmečiu ir drįso išlikti, apskalyti aktoriai ir poetai, aprietos ir neapykanta besipurslojančios Silvos – visa tai buvo, tik kartojasi. 
Istorija-šavalka vis apsuka ratą ir vėl kiša koją į tarpdurį. O mes – durniukai, mūsų atmintis lyg muselės drosofilos, mes nepamename ir nesulyginame, nebemokame daryti išvadų, nes geri laikai gimdo silpnus. Tik sunkūs laikai pagimdo stiprius. Tad laikai atėjo puikūs, ir regis gyvename tobuloje gerovėje. Niekas nežino, kaip ji atrodo, bet nori tikėti. Man atrodo, kad gerovės matas nėra pinigai. 
Jaučiuosi visiška ubage, nes stokoju stiprių tarpusavio ryšių, atjautos ir kai autobuse paklausia: „ar jums viskas gerai, gal palydėti?“ Manęs to paklausė vienąsyk, apsinuodijusios, pajuodavusios, nusivėmusios ir pabalusios, bevažiuojančios iš Vilniaus autobusu, ir aš tą moterį prisimenu iki šiol… Ji mane siūlėsi palydėti ir buvo vienintelė, pastebėjusi, kaip man negera. Tai suteikė jėgų paršliaužti namo. Mes tokie susiskaldę ir apsimūriję abejingumu, toji šiltinė pastebima jau net ir tarp tūlų dvasiškių, kas man atrodo absoliuti katastrofa… Kas su mumis atsitiko? Kodėl verčiau užmušinėjame žodžiais, nei prikeliame iš numirusiųjų? 
Advento laiku apmąstykime tai, ir gal įvyks stebuklas, gal mes persimainysime, gal ne vien tame laike nuskaidrės mūsų sielos, gal ilgesniam laikui… Nepaniekinkim artimo savo, nes žūsime. Vienatvėje ir būryje svetimų, pajuodusių širdžių apsupty užgesime ir išnyksime, tuščių koridorių spengiančioj tyloj aidint mirties žingsniams. Ar girdite juos, skalaujant Nemuno bangelėms krantus ir ūkiant traukiniams?  Aš juos girdžiu kas vakarą, kai nudunda traukiniai link Kionigsbergo… ir suūkia nakties tyloje, sugniauždami saujoj spurdančią mano širdį.