Apie pašaukimą: kur yra raktas?

„Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu, nesiskundžiu ir nusikunigavęs nesijaučiu. Liepė būti žurnalistu, buvau. Liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucio­nierium, tik tik ne anarchistu (buvau pakviestas vieno tilto sprogdinti), buvau. Liepė „profesoriauti“, profesoriavau pačioje aukštojoje mokslo įstaigoje. Jei būtų liepę važiuoti į Anglų Karalių, turbūt būč važiavęs“, – taip 1932 metais rašė kunigas, rašytojas, viena labiausiai gerbiamų Lietuvos istorinių asmenybių Juozas Tumas-Vaižgantas.
Kodėl šiandien nutariau jums šią citatą duoti pavyzdžiu? Pirmiausia todėl, kad nors mūsų pasaulis greitas, savo pašaukimo ir karjeros kelio paieškos kartais rodosi dar greitesnės: abiturientai renkasi studijas taip, tarsi niekada niekuo kitu negalės užsiimti, be penkių minučių trisdešimtmečiai kartoja banalias frazes apie savęs ieškojimus, o dar už dešimtmečio, žiū, jau be didelių filosofijų imame ir profesiją keičiame.
Galvoju, gal čia ir yra raktas? Po pasiblaškymų, ilgų svarstymų žmogus nustoja filosofuoti teorijoje ir ima veikti: užsiima tuo, kuo nori, reikia, kas sekasi, įkvepia, kas jam rodosi prasminga. Aišku, reiktų paminėti, kad kiekvienam tas momentas ateina skirtingu metu – vieniems anksčiau, kitiems ir žymiai vėliau. Išties tai ne taip ir svarbu – svarbiau, kad apskritai ateina.
Kaip su šiuo reikalu susijęs Vaižgantas – galite paklausti. Svarstau, kad aukščiau minimuose jo žodžiuose slepiasi būtent tokia ypatinga, bet daug tiesos pasakanti nuotaika: veikimo to, ką šiuo metu galime geriausiai. Matome galimybę, poreikį ir jiems atliepiame – argi tai ir nėra tikrasis pašaukimas? Jau pats žodis „pašaukti“ nurodo, kad esame kažkur kviečiami. Ar girdime, kur ir kas mus šaukia?
Žinoma, ponas Vaižgantas gyveno kiek kitais laikais ir kitomis aplinkybėmis nei didžioji dalis mūsų. Atsiliepti į kiekvieną siūlymą, ką nuveikti, būtų neprotinga, kai tie siūlymai jau ne kviečia ar pašaukia, bet rėkia iš visur aplink. Tenka pasirinkti. Apsvarstyti. Pajausti širdimi. Galų gale juk tikrai neverta sprogdinti tiltų.
Bet vis dėlto verta įsiklausyti, kokius ženklus mums siunčia pasaulis. Kuo galime jam būti naudingi, ką geriausio galime nuveikti būtent dabar. Ne po 5 ar 10 metų – gal tada turėsime daryti kažką visai kito? Veikti ateityje bent kol kas nesame išmokę – taigi turbūt visai protinga apsižvalgyti, ką galime padaryti čia ir dabar. Tam yra viena sąlyga: turime žinoti save – savo stiprybes, gebėjimus, įgūdžius, norus. Tam tikrą kryptį, kuria tikime. Kai jau žinome – tik į priekį.
Toks požiūris kai kam gali atrodyti keistas: kaipgi galime tiesiog atsiduoti nešami srovės? Čia užduosiu atsakomąjį klausimą: kiek kartų jūsų tikslūs planai įvyko būtent taip, kaip norėjote? O kiek kartų į juos įsikišo likimas, Apvaizda, Dievas – kiekvienam pagal tikėjimą?
Juk tikrai kartais nutinka taip, kad žmogus, ilgą laiką svarstęs, ieškojęs, kartais net paklaidžiojęs dvasinių paieškų klystkeliais staiga sustoja, ima klausytis ir išgirsta: štai ką šiuo metu galiu nuveikti geriausio. Ir imasi, daro, nesvarbu, jei ir kur suklysdamas – vis grįžta pasiklausyti ir pagal tai veikti. Ir staiga savo kasdienybėje tarsi pats „pabunda“ jau žinodamas, kad štai: kai nustojo ieškoti, ėmė ir surado. Argi tai ir nėra tai, ko siekiame, tai, ką vadiname pašaukimu?
Mes tiek visko norime aplink save sukontroliuoti, suprasti, suplanuoti. Kiekvieną dieną, kiekvieną mėnesį, metus, patį gyvenimą, kurio, šiaip ar taip, mūsų protas net negali iki galo suvokti – ką jau kalbėti apie jo kontroliavimą.
Taip, kryptį turėti privalome – kitaip mus gali nunešti ne tos srovės. Tačiau kartais pats geriausias dalykas, kurį galime padaryti dėl savęs ir pasaulio – tai atsiduoti gyvenimo tėkmei. Ir gali būti, kad vieną dieną ateis suvokimas, kad jau darome būtent tai, kuo turime, galime, labiausiai norime užsiimti. Ir tai bus mūsų pašaukimas.