Apie politiką išvien su tautosaka

Labai mėgstu tautosaką, randu ten tiek išminties, kad visos gyvenimo sferos ima ir prašviesėja. O kadangi žinau esant ir daugiau tokių tautosakos mėgėjų, galvoju, jog tame senajame išminties lobyne rasime bendrą įvykių vardiklį. O įvykių – tik spėk žinias gaudyti, taip ir „mainos rūbai margo svieto.“
Pirmiausia, kalbai pasisukus apie rinkimus, jau nekyla klausimas, už ką balsavai. Dabar tai niekam nerūpi, geriau iškart pereiti prie tradicinio vertinimo – aš už juos nebalsavau. Taip lengviau apraminti kylantį nepasitenkinimą ar nuostabą dėl vienokių ar kitokių veiksmų. Pokalbiai, derybos, dalybos – štai, pasirodo, nuo ko prasideda valdymas. Juk žinom, „glosto, kol naudingas, giria, kol reikalingas.“ Taigi formuojasi nauja valdžia. Pradžioje dar – embriono stadija, paskui stebime įvykių pagreitį ir sulaukiame kažkokio rezultato. Kaip jis mums – irgi geriau neklausti, nes „kas savo prekę peikia, tą iš turgaus varo.“
Greit praėjo ir didysis sujudimas, kai socialiniai tinklai ūžte ūžė: „apgavo, žadėjo, atsisakė, rinkėjas nuviltas, ašaros netikros…“ Tik kažin ar tam rinkėjui labai jau skauda, kad reikėtų taip absoliutinti? Ne vienoje laidoje pakalbinti įvairūs pašnekovai visai to pasikeitimo nesureikšmino. Juk ne vienas žmogus sudaro partiją, yra ir kitų pasirinkimų. Beje, ir žodis „teistas“ jau visai nestebina. Matyt, pripratino tas faktas, jog galima dirbti Seimo nario darbą ir kalėjime sėdint. Iki tol galvojome, kad tik sukčiai ten praktikuojasi, pasirodo, ir įstatymų leidėjai vietos randa. Ta pati Lietuva, o marga kaip genio plunksnos, kur „už pinigus ir velnias kazoką šoka.“
Štai paklausius, kokie žmonės į Seimą susirinko, tikrai nejauku darosi. Mat kiekvienas atėjusysis atsinešė ir kažkokią besivelkančią „uodegą“, kurios niekaip atsikratyti negali. Kas partiją kelis kartus pakeitęs, kas vienokioje ar kitokioje aferoje, galimai, dalyvavęs, tas Seime besėdėdamas jau pensijos sulaukė, kitas besąs toks plikas, toks varguolis, lyg iš Užimtumo tarnybos atsiųstas. Tokias ir panašias žinias girdėdamas, negali nesutikti, jog prašalaičių netrūks, dirbantiems bus sunku, nes nemažai susirinks tokių, kurie sugebės tik mygtuką paspausti. Sunkesniam darbui pritrūks ir išminties, ir praktikos, ir išsilavinimo. Apie tokius seniau buvo sakoma: „Žiovauja kaip vilkas avietyne.“ O skaitytojams siūlau atlikti tokį testą: įsivaizduokite, jog išrinko jus į Seimą. Nedraugai ir opozicija ieško jūsų praeities klaidų. Ką ras? Neduokdie, ką kada pasakėte, kokiame neleistiname sandėryje dalyvavote, nesvarbu, kad dar prieš nepriklausomybės atkūrimą? Viskas, o viskas bus ištraukta ir tikriausiai atras, už ką purve pavolioti. Nes gi „nėra tos pirkios, kurios nereiktų šluoti“, o „žmogaus gyvenimas už ledą slidesnis.“
Rinkimai Amerikoje sukėlė ne mažesnę audrą. Atrodė, kad čia, Lietuvoje, veriasi žemė, prasideda apokalipsė ir mums išsigelbėjimo nėra. Dabar bus taip – spėja vienas politikas, ne, tik šitaip – iššoka kitas žinovas, trečias lyg ir mato kažkokią šviesą įvykių tunelyje, bet tokią menką, kad reikia suprasti kaip raginimą vėl ruošti džiūvėsius ir krautis kelionmaišį. Pagaliau iš saulėto krašto išnyra astrologė ir patvirtina būsiant didelę sumaištį – pasaulio tvarka keisis iš esmės. Kaip, ji negalinti pasakyti, žvaigždės nerodo, bet užtemimų bus visur. Klausai ir galvoji, kaip čia išgyventi, kad nuo visokio plauko pranašysčių protas neužtemtų, nes „su baime – maža laimė.“
Tiktai labiausiai reikėtų savame kieme „apsišluoti“, nes „pilname aruode ir kiaulė gera gaspadinė.“ Baisu, kad Lietuva paseno, kad dirbančiųjų mažėja. Jaunimas išlepęs, tingus, įnoringas. Nepatiko kas nors, tuoj ir pusto padus užsienin. Po metų kitų aiškins, kaip ten gerai, jau namą statosi, tik dantis čia susidės, o duoną valgys tai ten. Ar grįš? Oi, ne, negrįš, gal tik senatvėje. Taip ir norisi pasakyti, kad tuomet jau, dėkui, nereikia, saviems kapinių neužtenka. Matom, kiek vargsta savivaldybės, ieškodamos kapinėms vietos.
Vis dėlto gyvenimas juda į priekį ir nėra taip blogai, kaip lietingą dieną atrodo. O kad daugiau negu tūkstantis žmonių į Seimą patekti norėjo, tai tik džiaugtis reikia. Vadinasi, kaip sakytų optimistas, žmonėms rūpi valstybė, arba, kaip sakytų pesimistas, dar yra joje ką vogti.