Apie šį bei tą ir apie viską

Humoreska

Rapolas, prie parduotuvės sutikęs Jeronimą, paklausė, ko pastarasis čia mindžikuoja ir sunerimęs žvalgosi į visas puses. Tas atsakė laukiąs dešimtos valandos ir Kazimiero.
– Ar jie kartu ateis? – neatstojo Rapolas.
– Jie kartu nevaikšto. Dešimta pasirodys po penkių minučių, o Kazimieras, kaip visada, ats­liūkins jai iš paskos, nė karto nėra jos aplenkęs.
– Sarmata, – nusispjovė Rapolas. – Juk Einšteino reliatyvumo teorija teigia, jog pasistengus laiką galima aplenkti.
– Kas iš to, kad aplenksi – vis vien be dešimtos valandos ryto nė alaus skardinės negausi. Durnas tas tavo Einšteinas, neaišku, už ką jis Nobelio fizikos premiją gavo. Geriau Darvinui būtų davę.
– Nesinervink, – ramina Rapolas Jeronimą, – gaus ir Darvinas, jeigu valdžią paims beždžionės, geriau papasakok, kaip Kazimieras besilaiko.
– Daug išgėręs nesilaiko. Pats jo paklausk, geriau sakyk, kaip pats gyveni.
Gailiai atsidusęs, Rapolas pasiguodė, kad žmona jį varo iš namų, jau antra diena nė per durų slenkstį trobon nebeįleidžia. Jeronimas niekaip nesuprato, kaip galima žmogų išvaryti iš namų, trobon neįleidus. Kažkada jis dirbo gyvulių supirkėju ir jo darbas buvo iš ūkininko pirktas kiaules suginti mašinon, o nuvežus į mėsos kombinatą išvyti jas lauk ir pasiimti pinigus:
– Nuo kiekvienos išvarytos kiaulės man likdavo penkiolika litų, – su nostalgija prisiminė tuos laikus. – Būdavo, kad per dieną dešimt tokių išvarydavau. O tavęs vieno neišvaro.
– O jeigu išvarytų? Kaži kiek jai nuo manęs liktų? Ot gudri boba, sumanė užsidirbti. O aš dar abejojau – mest gerti ar gerti toliau.
– Jeigu jau tokia situacija susiklostė, – suraukė kaktą Jeronimas, – siūlyčiau keistis. Gerk arčiau, mesk toliau.
– Protingai pasakyta, tik ne man tai suprasti. Teisingai visi sako, jog man spraga galvoje, – atsiduso Rapolas.
– Spraga būna išsilavinime, auklėjime arba tvoroje, – pataisė jį Jeronimas.
Rapolui parūpo, kuri spraga lengviausiai užtaisoma, Jeronimas atsakė, kad „neišgėręs neatsakysiu“.
Pasirodžius Kazimierui, visi susėdo parkelyje. Jeronimas artistiškai užsivertė vyno butelį ir, nurijęs du gurkšnius, atkišo Kazimierui.
– Tik ne iš butelio, – šis išsitraukė taurelę, – prašau įpilti – du gurkšniai iš kakliuko tolygu šiai taurelei. Ir nelaukęs, kol draugužiai puls klausinėti, ramiai paaiškino: – Saugau sveikatą, turiu problemų su nugara, tarp trečio ir ketvirto stuburo slankstelių įstrigo nervas, daktaras liepė saugotis ir sunkiai nekelti.
– Puikiai tave suprantu, aš vakar panašiai buvau įstrigęs lifte irgi tarp trečio ir ketvirto aukštų, tai lygiai toks pat nervas, kad suėmė, nors rėk, – pritarė Rapolas.
– Atsisakiau blogo maisto, dabar perku tiktai pigų, – lyg draugo negirdėjęs, tęsė Kazimieras.
– Ar yra skirtumas tarp blogo ir pigaus maisto?
– Tik vienas – blogo maisto gali gauti ir brangiai sumokėjęs.
Tris ratus apsukus, visi pralinksmėjo, ypač nustebino Rapolas.
– Supratau, iš kur pas mane spraga galvoje, – nušvito jis. – Tėvas padarė spragą auklėjime, kartas nuo karto mane pamokydamas spragilu. Vis taikydavo uždrožti per minkštą vietą, bet aš suspėdavau laiku pakišti galvą, nes žinojau, kad klasėje esu vadinamas kietakakčiu.
– O aš skaitau knygas, ką tik užbaigiau „Ar nori dar balzamo iš tėvo Gorijo“, pameni, buvai paskolinęs paskaityti?
– Tu painioji – aš tau daviau Onore de Balzako „Tėvą Gorijo“.
– O aš panorėjęs galėčiau parašyti knygą, kurioje atsispindėtų visas mano gyvenimas, – užsisvajojo Rapolas.
– Ar jis tau kada nors spindėjo? – sužiuro į jį draugeliai.
– Dar vienas butelis ratu ir suspindės.
Algimantas VAŠKYS