Valdžios vargai
Humoreska
Komisija iš Europos, pasidomėjusi, kiek pas mus yra vargšų, gavo atsakymą, jog visi ubagai sėkmingai pervesti į socialiai remtinus ir priregistruoti seniūnijose pagal jų gyvenamąją vietą.
– Ir kur jie gyvena?
– Ant skurdo ribos.
– Ir ką ten veikia?
– Nieko ypatingo – nuo ryto iki vakaro balansuoja ant tos ribos, bet kas penktas apsižioplina ir nukrenta.
– Kur jo klaida?
– Buhalterijoje. Jie visi kaip vienas skundžiasi: „Niekaip nesuduriu galo su galu“, o jeigu nors kiek išmanytų buhalteriją, žinotų, kad tikrame balanse visi galai turi ne susidurti, o sueiti.
– Ir kokios iš to išvados?
– Neteisingas balansavimas yra pagrindinė skurdo Lietuvoje priežastis.
– Ir ką tada darote?
– Perimame balansą ir vargstame už juos.
– O jums visi galai sueina?
– Nesueina, kol visko ant vargšų nenurašome.
– Ar jie nepyksta?
– O ko jiems pykti, juk jie mato, kaip mes stengiamės ir ko tik nedarome, kad tik jie geriau gyventų.
– Ir ko jūs nedarote?
– Nieko nedarome.
– Negerai nieko nedaryti.
– Aišku, kad negerai. Tad mes jiems ir sakome – darykite ir patys ką nors, kiek mes galime už jus vargti, stenkitės, jūs tik pradėkite, o mes jau jus pastūmėsime.
– Ir pastumiate?
– Kol kas tik kas penktą, bet jeigu įsibėgėsime…
– Tai kokių dar priemonių imatės?
– Pažiūrėjome, kaip gerai pas mus gyvena skandinavų bankai. Tad įkūrėme banką ir savo vargšams. Sakome – netaikysime jokių mokesčių, jauskitės akcininkais, investuokite.
– Ir ką jie padarė?
– Nuėjo lengviausiu keliu, visus pigių makaronų, konservų ir saulėgrąžų aliejaus fondus nukreipė į savo pilvus. Nepatikėsite – per pusę metų praėdė vienintelį tautinį banką. Banką, ant kurio laikosi penktadalis Lietuvos.
– Žmonės išalkę.
– Kuo čia dėtas alkis, kartojame – jie neturi jokio finansinio raštingumo. Nutarėme juos pamokyti, įkūrėme konsultacijos skyrius, mokame konsultantams didžiulius pinigus. Ir jau matome, kad kai kas pradėjo geriau gyventi.
– Dalis vargšų?
– Kol kas tik konsultantai, bet čia tik pradžia ir jeigu mes įsibėgėsime…
– Ir paskutinis klausimas, kol dar neįsibėgėjote. Kaip jūs nustatote tą skurdo ribą?
– Remiamės pragyvenimo minimumu.
– Kaip jį apskaičiuojate?
– Žinome, kad statistinis lietuvis per mėnesį pravalgo du šimtus eurų. Turto mokesčiams skiriame du šimtus, pramogoms tris šimtus, kelionėms antra tiek, transportui du šimtus. Viską sudėję gauname pusantro tūkstančio vidutiniam lietuviui. Bet, kaip sakėme, balansas yra balansas – vienur pridėjus, kitur reikia atimti. Tada dairomės, ką čia atėmus. Socialiai remtinas turto neturi, turto mokestis atkrenta, keliauja pėsčiomis ir tik į maisto banką, kur, beje, ir pramogauja. Viską atmetus, jam lieka du šimtai.
Algimantas VAŠKYS
