Apleisti kapai vėl sulaukė talkininkų – mirusieji verti pagarbos
Vaikystėje močiutė sakydavo, kad kapinėse reikia sukalbėti maldelę už visus mirusiuosius – vienų sielos gal jau pateko į rojų, o kitų gal skaistykloje kenčia. Sustodavo maldai ji ir prie apleistų kapų. Tas prisiminimas iškilo ir praėjusio penktadienio popietę, kai Gargždų naujosiose kapinėse susirinkęs būrys talkininkų, paskatintų endriejaviškės Evelinos Viktorijos Žemeikytės, jau tradiciškai susibūrė tvarkyti apleistų kapelių, kurių niekas nelanko. Čia palaidotų buvusio Laugalių pensionato mirusiųjų amžinojo poilsio vietą saugo didelis medinis kryžius ir medžiai.
Norai tapo darbais
Lankyti artimųjų kapus ne tik per Vėlines, prisiminti išėjusiuosius ir pagarbiai prižiūrėti jų amžinojo poilsio vietą daugeliui šeimoje buvo diegiama nuo mažens. Vis dėlto visais laikais buvo apleistų kapų, kurių giminės seniai nelankė, ir tik per Vėlines ant kai kurių suvirpėdavo žvakių, uždegtų nepažįstamųjų, liepsnelės.
Apžėlusios žole su nuvirtusiais kryžiais, o kartais ir be jokio ženklo kapavietės – tarsi tuščios akiduobės. Metų metus jos nieko neprisišaukia, tad kartą Gargždų naujosiose kapinėse vaikštinėjusios E. V. Žemeikytės žvilgsnį patraukė ant apleistų kapų informacinės lentelės, skirtos mirusiųjų giminaičiams. Evelina panoro tvarkyti niekieno neprižiūrimus kapus, kad būtų išsaugotas ten palaidotų žmonių atminimas. Tačiau ne visiems geriems norams iš karto lemta virsti gerais darbais. „Kapinių prižiūrėtoja paaiškino, kad kol yra giminių, tvarkyti svetimus kapus nelabai galima. Ji mums pasiūlė tvarkyti kapinių dalį, kur palaidoti buvusio Laugalių pensionato gyventojai ir kur pagalba visada reikalinga. Toje vietoje daugiau nei 600 kapaviečių“, – po praėjusį penktadienį vykusios talkos, kurioje dalyvavo daugiau nei 20 moksleivių ir suaugusiųjų, sakė jos iniciatorė ir organizatorė Evelina. Tai jau ketvirtas kartas, kai ji suburia talkininkus tam pačiam tikslui.
Talką teko nukelti
„Jau maniau, kad šiemet talka nepavyks. Kviečiau spalio 25 d., tačiau tądien labai smarkiai lijo, ir vis tiek atėjo, atvažiavo apie 10 žmonių. Vis dėlto su jais sutarėme susirinkti spalio 31 d. popietę – tikėjomės darbui palankesnio oro“, – sakė Evelina. Nors ir tą dieną tarpais lynojo, talkininkų tai neišgąsdino. Per beveik porą valandų buvo sugrėbtos krūvos lapų, surinktos nuo kapų ir takų medžių šakelės, išdegusios žvakės ir maišais tai išnešta iš kapinių. Nuvalius apsamanojusius antkapius išryškėjo mirusiųjų vardai, pavardės, gimimo ir mirties datos. Kiekvienas kapas – tai istorija. Ar ji mums rūpi?
„Manau, kad darome gerą darbą tvarkydami apleistus kapus“, – sakė pakalbintas Liutauras, kartu su mama grėbęs lapus. Tvarkyti kapines berniukui ne naujiena – kartu su mama jis lanko giminaičių kapus.
Vėžaitiškė Aušrinė apleistus kapus gražino kartu su devintoke dukra Austėja. „Čia palaidoti žmonės vis tiek nusipelnė pagarbos, kad kas nors prižiūrėtų tą kapelį“, – įsitikinusi mergaitė.
Būrelis berniukų, tempusių didžiulius maišus lapų, sakė trečią kartą dalyvaujantys talkoje ir neslėpė, kad juos motyvuoja ir „renkamos“ socialinės valandos.
Ne pirmą kartą į Evelinos kvietimą atsiliepė gargždiškė Janina, Gargždų naujosiose kapinėse lankanti bendradarbių, draugų kapus, o vyriausias talkininkas Jonas – nuolatinis apleistų kapų tvarkytojas. Jis dalyvavo visose Evelinos organizuotose talkose ir tądien triūsė net keturias valandas. „Nuolat prižiūriu penkis kapelius. Ten, kur jau buvau lapus grėbęs, šiandien jų sluoksnis plonesnis. Tiems kapeliams reikia priežiūros ir vasarą, ne tik prieš Vėlines“, – sakė buvęs klaipėdiškis, 17 metų su šeima gyvenantis Gargžduose.
Laima ŠVEISTRYTĖ
