Apskritai nustosime skaityti?
Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, vertėtų savęs paklausti – kiek knygų perskaičiau per pastaruosius metus? Jei nė vienos, nesijaudinkite, priklausote tiems 40 proc. Lietuvos suaugusiųjų, kurie visiškai jų neskaito. Dėl tokių rodiklių kultūros atstovai skambina pavojaus varpais, o kažkas galbūt ploja delnais ir džiaugiasi – juk neskaitantis žmogus po truputį degraduoja, o valdyti nemąstančią visuomenę daug paprasčiau. Lietuvos visuomeninės organizacijos, neabejingos intelektualios visuomenės kūrimui, trečiadienį kreipėsi į valdžios institucijas dėl skaitymo skatinimo. Viena iš šio kreipimosi autorių Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė Vilija Butkuvienė įsitikinusi, kad Lietuvoje trūksta ilgalaikės skaitymo skatinimo programos. Tik ją įdiegus žmonės, užuot spoksoję televizorių, ims knygas, o užuot vaikęsi „rėkiančių“ antraščių interneto portaluose, ims analizuoti laikraščių straipsnius. – Savo kreipimesi pateikiate gąsdinančius skaičius – kasmet Lietuvoje nuolat skaitančiųjų mažėja po 4,2 proc. Jei tokia tendencija išliks ir toliau, 2020 m. skaitys mažiau nei pusė tautos, t. y. vos 39 proc.
– Kaip manote, kas padarė didžiausią įtaką tokiam skaitymo smukimui?
– Išskirčiau dvi pagrindines priežastis – naująsias technologijas ir šeimos tradicijas. Būtent šeimoje turi prasidėti skaitymo įgūdžių formavimas, tačiau nuo Nepriklausomybės atgavimo – 1990 m. – ši skaitymo tradicija nutrūko, nes tėvai buvo priversti galvoti, kaip išgyventi ir išmaitinti savo šeimą. Prieš keletą dešimtmečių skaitėme tikrai daugiau. Skaitymas buvo savotiška kova prieš sovietinę ideologiją. Gaudydavome Vakarų Europos rašytojų knygas, kuriose rasdavome atgaivą ir dvasines vertybes. Atgavę Nepriklausomybę, pagalvojome, kad tautos ir žodžio laisvės saugoti bei puoselėti nebereikia. Ėmėme galvoti apie materialiąją gerovę, verslus, daugelis tėvų pamiršo poreikį skaityti, todėl ir išaugo kartos, kurios skaityti nemoka.
– Kokį vaidmenį čia atliko naujosios technologijos?
– Naujosios technologijos pateikia greitą, jau „sukramtytą“ informaciją. Ar galima vadinti skaitymu tai, kai įvairiuose interneto portaluose skaitomos tik antraštės? Ir kuo jos rėksmingesnės, tuo daugiau komentarų sulaukia. Jei tema rimta, atsiliepimų nedaug. Lietuvos švietimo sistemoje nėra įtvirtintos nuoseklios skaitymo įgūdžių formavimo tradicijos. Pačios mokyklos nėra pasiruošusios naujųjų technologijų amžiui. Mokytojai nežino, kaip mokiniams įdiegti naujųjų technologijų skaitymo kultūrą. Jie patys nesuvokia, kas yra žiniasklaida, kaip reikia skaityti laikraščius, kas yra žurnalistas. Moksleiviams dabar atrodo, kad gražiai apsirengusi, išsipuošusi televizijos laidų vedėja, kuri tik perskaito surašytą tekstą, jau yra žurnalistė.
– Kokį valdžios indėlį šiandien čia matote?
– Negalime sakyti, kad valstybė tuo visai nesirūpina. Juk 2008-ieji buvo paskelbti Skaitymo metais, tačiau vėlesni sociologiniai tyrimai parodė, kad skaitymo įgūdžiai ir toliau krenta. Bėda ta, kad nėra nuoseklumo. Skaitymo skatinimas turi būti daugiapakopė sistema – turi būti skatinamos šeimos, įdiegtos atitinkamos programos tiek švietime, tiek žiniasklaidoje. O dabar tėra tokie paskiri projektai, kurie neduoda jokių ilgalaikių rezultatų.
– Gal žinote, kaip Lietuva su šiais skaitymo rodikliais atrodo kitų Europos valstybių kontekste?
– Tikslių skaičių pasakyti negaliu, tačiau, kiek žinau, mūsų skaitymo lygmuo, palyginti su Skandinavijos šalimis, yra perpus mažesnis. Tai sieju su pačia valstybės politika. Skandinavijoje ypač skatinama ir remiama ta tradicinė spauda. O, pavyzdžiui, Prancūzijoje jaunoms šeimoms iki 35-erių yra tam tikros nuolaidos prenumeratai. Norvegijoje dienraščiai tebeturi šimtatūkstantines auditorijas. Ten skaitymo programos veikia nuo mokyklos. Planšetinius kompiuterius ten gauna dvyliktokai, o pas mus – penktokai. Mes viską kažkodėl norime pagreitinti. Žinoma, naujosios technologijos turi ateiti, bet neskubėkime ir dirbtinai negreitinkime to proceso. Dabar visuomenėje net yra kuriamas toks mitas, kad spausdinta žiniasklaida neva išnyks. Ir jis kažkodėl yra palaikomas. Net viena Seimo narė, pas mus atvažiavusi, klausė: „O žmonės dar skaito laikraščius?“ Taip. Ne tik skaito, bet jiems vis dar svarbu patekti į laikraštį. Žmonės nori to ryšio, nori dėmesio.
– Tai gal valdžiai tiesiog nenaudinga turėti tokią intelektualią visuomenę, todėl ir nesirūpinama skaitymo skatinimu?
– Sutinku. Juk neskaitantis žmogus yra nemąstantis žmogus. Kai skaitai, analizuoji keleto šaltinių informaciją, visuomenėje vykstančius reiškinius vertini daug giliau. O jei gauni tik informacijos atplaišas, tai mąstymo neskatina. Nuo tokio „skaitymo“ mes tik degraduojame. Tas pats vyksta ir su raštingumu. Palyginu dabartinių mokinių mums rašomus laiškus ir tų, kurie rašė prieš kokius 10 metų. Kalbos kultūra šiandien yra daug skurdesnė. Kita bėda ta, kad ta paviršutiniška informacija užgožia tikrąją žurnalistinę publicistiką, žurnalistinius tyrimus. Tai kelia nerimą.
– Tai gal ir šiandien turėtume nepamiršti, kad vis dar reikia kovoti už savo kalbos laisvę, už spausdintą žodį?
– Taip. Mūsų kalbą reikia prižiūrėti, švarinti. Esame linkę pulti į kraštutinumus. Anuomet – rusicizmai, dabar – anglicizmai. Be abejo, kalbų žinojimas atveria kelią į pasaulį, ir būtina stiprinti kalbų mokymą mokyklose, bet lietuvių kalbos gryninimas dabar yra iššūkis. Mūsų kalba tampa labai skurdi – veiksnys, tarinys ir vienas kitas papildinys. Tokie dabar yra mokinių rašiniai. Pavyzdžiui, mūsų rajone yra skelbiamas mokinių rašinių konkursas apie gimtąjį kraštą. Jei palygintume dabartinius ir rašytus prieš 7–8 metus, jie skiriasi kaip diena ir naktis. Skiriasi mąstymo kultūra, gilumas, suvokimas. Tai labiausiai jaudina. Mes žavimės planšetiniais kompiuteriais, įduodame juos penktokams ir net nepagalvojame, kad jų mąstymas dar nėra susiformavęs, jie dar nesugeba atrinkti informacijos.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“