Rašytojas R. Flick: „Mažosios Lietuvos unikalumas turi būti išsaugotas“

Šių metų Ievos Simonaityės literatūrinės premijos laureatas – klaipėdietis rašytojas Rokas Flick, pelnęs šį įvertinimą už romanų trilogiją „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“ ir „Emma, pastoriaus duktė“. Romanai, kuriuose atskleidžiami sudėtingi ir skaudūs Mažosios Lietuvos krašto istorijos puslapiai, populiarūs tarp skaitytojų – bibliotekų lentynose šios knygos neužsiguli.

– Gerbiamas rašytojau, ką Jums reiškia Jūsų kūrybos įvertinimas literatūrine Ievos Simonaitytės premija? Kuo Jums artima Ievos Simonaitytės kūryba?

– Žinote, ši premija buvo savotiškas netikėtumas, nors negaliu sakyti, kad mano kūryba ir anksčiau nebuvo sulaukusi dėmesio. 2012 metais Šilutėje vykusiame tarptautiniame konkurse buvau paskelbtas geriausiu prozininku, o romanas „Paskutinis traukinys“ prieš kurį laiką jau buvo atsidūręs tarp nominuojamų į I. Simonaitytės premiją kūrinių. Maloniai nustebino tai, jog komisija vienbalsiai pritarė mano kandidatūrai. Buvo atsižvelgta į tai, jog mano romanų tematika labiausiai susijusi su Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto istorija ir kultūra. Ieva Simonaitytė man labai artima kaip rašytoja, suvaidinusi didelį vaidmenį, nes užfiksavo ano meto šio krašto žmonių gyvenimą bei likimus. Jaunystėje perskaičiau visas rašytojos knygas, žavėjausi jos kūryba. Mano nuomone, lyginant I. Simonaitytės ir mano kūrybą, galima pasakyti, jog tarp mūsų bendra yra tai, kad atspindime Mažosios Lietuvos krašto problematiką. I. Simonaitytė savo kūriniuose pasakojo apie praėjusio šimtmečio pradžios lietuvininkų būrų – kaimo gyventojų, žemdirbių gyvenimą. Mano kūryba apima tris šimtus metų, tris istorines epochas nuo XVII amžiaus iki XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Ir mano romanuose, kurie tarpusavyje savo tema apsijungia, atspindėtas intelektualiosios šio krašto visuomenės – dailininkų, rašytojų, kultūros veikėjų, dvasininkų – gyvenimas. Tiek skaitytojai, tiek literatūrologai pastebi tuos ryškius skirtumus tarp mano ir I. Simonaitytės kūrybos. Rašydamas romanus sąmoningai iš naujo neskaičiau rašytojos romanų, kad paskui niekas neprikištų, jog naudoju panašų rašymo stilių. Ir niekas nėra to pasakęs. Stengiuosi rašyti paprastai, aiškiai, žmonėms suprantamai.

– Kaip manote, ar nėra Ieva Simonaitytė primiršta, juk jos kūryba net buvo išbraukta iš mokymo vadovėlių?

– Man sunku spręsti, vertinti jos kūrybą šia prasme, nes nesu literatūrologas. Neseniai Klaipėdoje leidžiamame kultūros žurnale „Durys“ skaičiau straipsnį apie tai, kad išties pastaruoju metu yra primiršta I. Simonaitytės kūryba. Kodėl? Manau, Didžioji Lietuva nuo seno vengia kalbėti apie Mažosios Lietuvos, o juo labiau Rytų Prūsijos kraštą. Ši žemė tebėra terra incognito daugeliui žmonių, o ypač jaunimui. Kad rašytojos kūrybos neliko mokymo programose, manau, tai dviguba skriauda – pirma, tai skriauda rašytojos atminimui, antra, moksleiviams, kurie patirs žalą taip ir nesusipažinę su šio unikalaus krašto literatūriniu palikimu. Suprantu, ateina naujas laikas, nauji rašytojai… Mokymo programų juk negalima ištempti iki begalybės, tad prasideda atranka… Tačiau nemanyčiau, kad į šią atranką turėtų patekti I. Simonaitytė.

– Jūsų kūrybos šerdis – Mažosios Lietuvos kraštas. Romanų trilogija„Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“ ir „Emma, pastoriaus duktė“ atskleidžia sudėtingą Mažosios Lietuvos praeitį, čia gyvenusių žmonių likimus. Kodėl renkatės šias temas? Koks jų aktualumas šiandieninėje Lietuvoje?

– Rašytoja I. Simonaitytė savo kūriniuose į gyvenimą žvelgė paprastų kaimo gyventojų, lietuvininkų akimis, aš savo romanuose – per atvykėlių į šį kraštą – vokiečių – gyvenimo sampratą. Pagrindinė romanų trilogijos mintis – kaip gyventi bei sugyventi atvykėliams ir šio krašto senbuviams. Tai buvo aktualu tiek anuomet, tiek ir dabar. Savo kūryboje paliečiau religijos klausimus, ypač tai atsispindi romane „Emma, pastoriaus duktė“. Jame norėjau išryškinti religijos reikšmę valsybės raidai, žmonių sugyvenimui. Mažosios Lietuvos krašte visi gyventojai buvo liuteronų tikėjimo, atvykėliai iš Vokietijos taip pat, todėl tai padėjo taikiai sugyventi tarpusavyje ir sudarė palankias sąlygas ypač suklestėti visam kraštui. Aš pats turiu austriško kraujo, mane likimas iš pradžių atbloškė į Pietų Lietuvą, kur gimiau. Vėliau, 1945 metais atsidūriau Šilutėje, kurioje mano šeima įleido šaknis. Čia aš baigiau pradinę ir vidurinę mokyklas. Šiame krašte palaidoti mano tėvai, gyvena brolis ir sesuo.

Dabar labai stebiuosi, kad anuomet gimnazijos mokytojai mums leisdavo žaisti ant Hugo Šojaus (Hugo Šojus (Scheu) – vokiečių ir Šilutės krašto kultūros ir visuomenės veikėjas, Šilutės miesto mecenatas, Mažosios Lietuvos lietuvių tautosakos rinkėjas ir leidėjas – aut. pastaba) kapo. Buvome tarsi laukiniai, nieko nežinojome apie senuosius šio krašto gyventojus prūsus, kurių palikimo niekas nesaugojo. Po karo daug lietuvininkų emigravo į Vokietiją, ir šis kraštas liko tarsi be veido. Senbūvių vieton suvažiavo žmonės iš įvairių pasviečių… Lyg kokie barbarai mes patys savo rankom niokojome kultūrinį ir istorinį palikimą, nes mums buvo anuometinės valdžios skiepijama, kad visai tai svetima ir neverta saugoti net senų kapinaičių. Sovietai Rytų Prūsijoje iš esmės pakeitė miestų pavadinimus, net hidronimus, šluodami viską nuo žemės paviršiaus. Tolminkiemis, Tilžė, Karaliaučiaus universitetas buvo Mažosios Lietuvos daugiasluoksnės kultūros centras, iš kurio mokslo, knygų, kultūros šviesa sklido toli aplinkui.

Ar mes pakankamai domimės šio krašto istorija, palikimu, ar perduodame tai jaunimui? Manau, kad ne. Ir dabar, ir anuomet, kai Klaipėdos kraštas nuo 1923 iki 1939 metų buvo Lietuvos sudėtyje, tų unikalaus krašto vertybių svorio visuomenė deramai neįvertino. Anuomet visuomenėje tvyrojo dideli prieštaravimai: Mažosios Lietuvos gyventojų neįsileisdavo į valdžią, buvo atleidinėjami mokytojai.

Rytų Prūsijos krašto likimas mane smarkiai paveikė, todėl savo romanuose stengiausi papasakoti, kaip tie gyventojai čia atsirado, kaip vystėsi kultūrinė terpė, kaip po karo visa tai buvo naikinama. Savo romanų trilogijoje, kurią rašiau 10 metų, stengiausi atskleisti šio Mažosios Lietuvos unikalumą, kad šis neišnyktų iš mūsų atminties, kad mes visi jį saugotume ir puoselėtume, nes ši žemė mums nesvetima, juk visi mes esame broliai, viena gentis.

– Kas jus paskatino kurti grožinę literatūrą? Galbūt jau naujas romanas gimsta ant Jūsų rašomojo stalo. Kas įkvepia Jus kūrybai?

– Skaitytojai dažnai manęs klausia, kaip iš ekonomisto tapau rašytoju. Ilgą laiką neturėjau galimybės skirti laiko rašymui, nes teko daug dirbti. Pačiu sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu, atkūrus Nepriklausomybę, 1990–1991 metais teko dirbti Lietuvos Vyriausybėje energetikos ministro pavaduotoju. Tuo metu parašiau esė rinkinį „Mitingų metas, sudrebinęs Lietuvą“. Po darbo grįžęs namo naktimis rašydavau dienoraštį, rašiau ketverius metus, nuo 1989 iki 1993 metų, ir visa tai sugulė į antrąjį esė rinkinį. Rašymas, kūryba traukė mane nuo mažens. Dar gimnazijoje buvau literatų būrelio pirmininko pavaduotojas. Kai man buvo 16 metų, būreliui gimnazistų buvo leista karine valtimi paplaukioti po Kuršių marias, kurių pakrantėje, dabartinėje Kaliningrado srityje, buvo karinė zona: bazės, oro uostas. Tačiau mums leido plaukti, matyt, norėjo, kad pratintumėmės prie karinės tarnybos. Tada pirmą kartą pamačiau Kuršių neriją, buvau pritrenktas jos grožio. Grįžęs parašiau įspūdžius į gimnazijos sienlaikraštį, tai vaikai būriais plūdo skaityti… Vėliau šie įspūdžiai sugulė į autobiografinę knygą „Atrastoji žemė“.

Bendradarbiavau spaudoje, ilgą laiką buvau Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Buvau kilęs iš neturtingos aštuonių vaikų šeimos, teko daug dirbti, kad būtų įmanoma pragyventi, išlaikyti šeimą. Niekada negalvojau tapti rašytoju, buvau užsiėmęs darbu, mokslu, disertacijų, stambių monografijų rašymu. Esu habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius.

Kai baigiau tarnybinę karjerą, o tai buvo lygiai prieš 20 metų, kartu su žmona nutarėme iš sostinės grįžti į Klaipėdą. Atsirado daug laisvo laiko, vis pagalvodavau, kuo užsiimti. Į savo tarpą kvietė politikai, tačiau tokia veikla manęs neviliojo.

Vis man nedavė ramybės vienas motyvas iš praeities. Po karo buvo labai sunku gyventi, buvo didelis skurdas. Vargo ir mūsų šeima. Pamenu, mano mama vokietė Berta Flick nusipirkdavo kiaulės skerdieną ir iš visos mėsos darydavo vyniotinius, tokius „roliadus“, ir veždavo į Karaliaučių parduoti. Šeimai likdavo tik kiaulės kojos. Aš mamai padėdavau tose kelionėse, mačiau tą visą baisiai nusiaubtą kraštą, skurdą, įsiminiau liūdnas žmonių kalbas… Mane tai labai paveikė ir ėmiau jausti tarsi man iš aukščiau uždėtą pareigą visa tai aprašyti, kad žmonės žinotų istoriją, kaip viskas iš tiesų buvo.

Kadangi plunksną valdžiau nuo jaunumės, supratau, kad romanų rašymas yra ta prasminga veikla, kuriai galėsiu skirti savo jėgas ir laiką. Džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Sulaukiu daug skaitytojų dėmesio, daug teigiamų atsiliepimų, žmonės klausia, ką toliau rašysiu. Tačiau man jau ne 50, ne 60 ir net ne 70 metų, todėl dideliems planams nebeturiu laiko. Tačiau prisipažinsiu, rengiuosi parašyti dar vieną didelį romaną apie senus laikus, nenugalėtą, bet pražuvusią gentį… Kodėl mūsų tautos tiek mažai? Juk mūsų galėjo būti ne mažiau 30 milijonų… Nenorėčiau atskleisti daugiau būsimo romano detalių. Tikiu posakiu, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tad iš anksto nėra ko kalbėti apie planus. Taip, manęs laukia ilgas ir sunkus darbas, lengvų temų aš nesiimu. Teks išanalizuoti daug įvairių istorinių šaltinių, to meto papročius, kalbos manierą. Kad būtų įdomu skaityti romaną, jame turi būti visko – ir gyvenimiškos išminties, ir meilės, ir sekso, ir intrigų.

– Pagal Jūsų parašytą istorinę dramą „Ištiesk pagalbos ranką man“ sukurtas spektaklis, kuriame vaidino Jūsų žmona žinoma aktorė Regina Arbačiauskaitė. Teko girdėti, kad Jūsų romanai – tai puikiausi siužetai kino filmams apie Prūsų Lietuvą. Kaip manote, ar kada nors Jūsų kūriniai bus ekranizuoti?

– Ištiesk pagalbos ranką man“ buvo skirta Lietuvos tūkstantmečiui ir Mindaugo 750-osioms mirties metinėms. Tai trijų veiksmų drama apie žymias skirtingų istorinių laikotarpių lietuves: „Karalienė Morta“, „Kunigaikštienė Ona“ ir „Valerija“. Mano žmona Regina kaip tik ir suvaidino karalienę Mortą. Ne tik scenoje, bet ir vaizdo juostoje, kuriai parašiau scenarijų. Tai buvo 45 min. trukmės ekranizuotas spektaklis. Manęs dažnai klausia, ar niekas nesirengia pagal mano kinematografiškus romanus kurti kiną. Žinoma, filmas būtų šaunu, bet, manau, tai įvyks negreitai. Režisierius Algimantas Puipa yra sakęs, kad pastatyti filmą pagal mano romanus būtų nelengva vien dėl to, kad reikalingos didelės investicijos. Mat turėtų būti filmuojama daug masinių scenų, daug veiksmo gamtoje. Aš dėl to nesuku galvos. Nesu kvailas, nesu kuklus. Džiaugiuosi, kad po savęs paliksiu tarsi literatūrinį paminklą Prūsų Lietuvai, tikiuosi, kad mano romanai turės išliekamąją vertę. To kurdamas tikisi kiekvienas rašytojas.

– Ačiū už atsakymus, kūrybinės sėkmės.

Premija skiriama už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia. Jos steigėjai – bendrovė „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka.

Apie autorių

R. Flick – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, profesorius, dar turintis ir archeo­logo diplomą. Mokslinės veiklos pagrindas – dujų pramonė, dujofikacija. Ilgus metus užėmė įvairias aukštas pareigas, dėstytojavo, užsiėmė savo verslu. I. Simonaitytės premijos laureatas R. Flick gimė 1936 metais. Jo motina vokietė Berta Flick ir tėvas lietuvis Juozas Liaukonis gyveno Veisiejuose, Lazdijų rajone. Vėliau šeima persikėlė į Šilutės rajoną. R. Flick ilgai gyveno Vilniuje, vėliau su šeima grįžo į pajūrį. R. Flick kurį laiką vadovavo Vokiečių ir lietuvių kultūros draugijai. Užaugino tris vaikus, turi tris anūkus, visos atžalos gyvena Lietuvoje.

Apie trilogiją

Kurdamas savo romanus rašytojas R. Flick sekė savo protėvių, gyvenusių Šilutės rajone, pėdomis, kurias aptiko katalikiško Austrijos miesto Zalcburgo žemėje. Iš čia 1732 metais teko bėgti Martyno Liuterio šalininkams – dėl religinių įsitikinimų jie iš Austrijos buvo išvaryti ir pėsčiomis atkeliavo į naują tėvynę – maro nusiaubtą Mažąją Lietuvą. Po maro susitelkę atvykėliai ir vietiniai prūsai, vienijami vienos religijos, bendromis jėgomis sukūrė stebuklą – klestintį kraštą. Ši istorija – romane „Emma – pastoriaus duktė“. Apie Kuršių nerijoje klestėjusią daugiasluoksnę prūsišką kultūrą, kurią sunaikino karai, pasakojama romane „Šiaurės Sachara“, o „Paskutinis traukinys“ – skaudi Antrojo pasaulinio karo išdraskytos, nusiaubtos Mažosios Lietuvos istorija, kai po daugelio metų susitinka du karo audrų atskirti broliai.