Ar tas Vilnius jau su visam?..

Visais laikais madas, gyvenimo būdo pažangą, modernumą diktuodavo didmiesčiai. Smetoniniam Kaunui – Paryžius, tarybiniam laikui – tai, kas prasprūsdavo iš Varšuvos ar Čikagos. Atkeliaudavo su žurnalais, siuntiniais, specialiųjų parduotuvių asortimentu, kuris didžia dalimi nusėsdavo Vilniaus turguose. Tai būdavo labai laukiama. Kito pasaulio gūsis skatino gyventi, puoštis, netgi mąstyti kitaip. Bet dabar, panašu, mūsų sostinė tiek sueuropėjo ir sumodernėjo, kad viskas, su kuo sietina vyresnioji karta, kas istoriškai vadinama praeitimi, be gailesčio braukiama lauk. Ir taip vienašališkai, vienvaldiškai, jog kyla tiesmukiškas klausimas: „Ar tas Vilnius jau su visam?..“
Dar ne tokia tolima praeitis, kai į Vilnių mokytis suvažiavęs jaunimas, baigęs studijas, būdavo paskirstomas po visą Lietuvą. Nori nenori – važiuoji ten, kur paskiria, kur trūksta specialistų. O dabar kas? Visi grūdasi Vilniuje, į likusią Lietuvos dalį nei geriausiomis sąlygomis, nei pinigais nesiseka privilioti. Taip, Vilniuje darbo užtenka ir atlyginimai gerokai didesni, todėl ir plaukia sostinėn būsimieji vilniečiai, stengdamiesi kuo greičiau nutrinti provincijos pėdsakus ir prisistatyti esą iš didmiesčio, iš Vilniaus. Lyg koks kokybės ženklas čia būtų. Tegul. Tiek to, bet kai ima kalbėti už visą Lietuvą, tvarkytis taip, lyg sostinė būtų kažkokia šalies monarchinė kepurė, tai jau tiesiog negražu ir neleistina.
Kalbu apie Vilniaus savivaldybės priimtą sprendimą dėl rašytojų memorialinių butų-muziejų. Sostinėje jų keletas: V. Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės (P. Cvirkos ir S. Nėries vardai jau ištrinti), Venclovų, taip pat sietinas su Puškino gimine Markučių dvaras. Dėl pastarųjų dviejų tai seniai reikėjo pertvarkos, bet pirmuosiuose… Užuot sugalvojus, kaip padaryti juos patrauklius lankytojams, kokias veiklas ten dar galima būtų organizuoti, priimtas toks nutarimas, kuris skamba lyg nuosprendis ilgainiui sunaikinti, ištrinti iš atminties. Teigiama, jog bus reformuota, modernizuota, tik niekas negalėjo paaiškinti kaip. Lyg tai bus kažkokios rezidencijos užsienio menininkams ar dar kažkas. Apmaudu, jog pamiršta, kad tai ne tik Vilniaus reikalas, tai visos Lietuvos kultūros paveldas. Rajonų mokytojai taip pat ten veža mokinius, veda šiose autentiškose erdvėse pamokas, supažindina su kūrėjų aplinka.
Žinoma, dabar gi reikia didelių erdvių, konferencijų salių, biurų su miegamaisiais ir kavinukėmis, poilsio kampelių vaikams ir gyvūnams, o čia – tik seni butai su rašytojų asmeniniais daiktais, su prabėgusio laiko nuotraukomis ir knygomis, su pasakojimais, kaip gyventa, kurta tada, kai mūsų nebuvo. Negi tai jau visai neįdomu? Juk sakoma, kas nepažįsta savo istorijos, visada lieka vaikai. Tad ne veltui sukilo mokslininkai, girdėdami tokias Vilniaus valdžios užmačias. O ir kitai Lietuvos daliai kyla klausimas, kaip bus su kūrėjų muziejais, koks likimas jų laukia. Jaunos valdžios panelės iš Vilniaus savivaldybės tokį atsiradusį požiūrį į rašytojų butus-muziejus vadina turinio perkrovimu, mokslininkai ir mokytojai – naikinimu.
Jeigu taip bus imtasi revizuoti visų tarybiniu laiku kūrusių rašytojų biografijas ir kūrybinį palikimą, tai viena praėjusio šimtmečio pusė bus beveik ištrinta ir iš vadovėlių, ir iš atminties. Juk visi, kas tuo metu gyveno ir kūrė, vienaip ar kitaip buvo paliesti tarybinės ideologijos. Galima tai priimti ramiai, galima muštis į krūtinę, atsižadėti, bet taip buvo. Kas nebuvo spaliukas, žiūrėk, buvo pionierius, o jei norėjai siekti aukštesnio išsilavinimo, turėjai nori nenori stoti į komjaunimą, nusprendei siekti mokslinės karjeros – be partijos niekaip. Literatūroje, mene šie dešimtmečiai labai supratingai mokslininkų įvardijami kompromisų laikotarpiu. Buvo tik trys keliai – prisitaikyti ir siekti išgyventi, pūti kalėjimuose ar nusigerti. Gal reikėtų šitą pagaliau suprasti ir neniekinti talentingų žmonių. Taip galima ateiti ir iki mūsų Ievos Simonaitytės. Juk ir ją pažįstami, netgi kai kurie giminės buvo pasmerkę, vadino „raudonąja Ėve“, pagaliau yra jos „Pikčiurnienė“. Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti Klaipėdos krašto literatūrinį gyvenimą be I. Simonaitytės? Betgi, žiūrėk, ims kam ir šaus galvon, jog namelis Priekulėje – seniena, mažai lankomas, neįdomus jaunajai kartai. Ir stovėsim su plakatais prie Seimo. Net neabejoju, kad stovėsim.
Taip pažiūrėjus į mūsų literatūrą, tai ir Žemaitė – „boba su skarele“ (vieno televizininko žodžiais), kažkada buvusi ant vieno lito, ir Vaižgantas – vaikiškai tolerantiškas, nes pasakė; „padliecai tie lietuviai, bet vis tiek mano broliai“. Pagaliau taip visos Lietuvos laukiama Dainų šventė, kurios šimtmetį jau tuoj minėsime, juk irgi buvo ideologizuota, repertuarą taip pat anuo metu diktavo tarybinė valdžia. Bet lietuviškumo juk ištrinti nepavyko? Ir tai svarbiausia. O Maironis daugiau kaip prieš šimtą metų pranašiškai rašė: „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo, / Jos žemės dainų nemylės; / Neverks, kad patys sūnūs žudo, / Kas verta meilės ir garbės.“