Ar vietoj mūsų mąstys dirbtinis intelektas?

Dirbtinis intelektas vis dažniau naudojamas mūsų kasdieniame gyvenime – net ir to nenorėdami, vienaip ar kitaip vartojame juo kurtą turinį. Socialinių tinklų įrašai, moksliniai darbai, straipsniai, kuriuos skaitome, kuriami bei šaltiniai jiems ieškomi būtent pasitelkus dirbtinio intelekto įrankius.
Kodėl gali būti verta, įdomu, naudinga jais naudotis, informacijos galima rasti apsčiai – net organizuojami kursai, kuriuose mokoma naudojantis dirbtiniu intelektu kurti knygas, piešinius, kitą turinį. Apie tokias naudas nesiplėsiu – ko gero, bus aktualiau parašyti, kodėl manau, kad daugeliu atvejų dirbtiniu intelektu naudotis vis dėlto neverta.
Prieš kelias dienas socialiniuose tinkluose buvo galima stebėti nemenką sumišimą: visame pasaulyje sutriko vienos pagrindinių dirbtinio intelekto platformų darbas. Žinoma, normalu, bet kokios išmaniosios technologijos anksčiau ar vėliau sutrinka, pradeda strigti, o vėliau situacija sutvarkoma. Tai nieko naujo.
Visgi labiau tokiais atvejais nerimą kelia žmonių reakcijos – pasirodo, daliai žmonijos rodosi nebeįmanoma praleisti produktyvią dieną darbe, atlikti mokyklines, studijų užduotis ar net išspręsti asmeninius klausimus be naudojimosi dirbtinio intelekto įrankiais.
Ką tai sako apie mus? Kiek pasaulyje liks gebėjimo mąstyti po metų? O po penkerių?
Tačiau žiūrėkime į esamą padėtį, o ji tokia: vietoje savito kritinio mąstymo pasitelkę idėjų generavimui, problemų sprendimui dirbtinio intelekto įrankius vis mažiau galvojame, kaip liaudies išmintis sakytų, savo galva. Jau ir mūsų šalyje kartais stebiu, kaip žmonės net, atrodytų, paprasčiausius klausimus užduoda spręsti dirbtiniam intelektui užuot galvoję patys – tai jau tapę tiesiog įpročiu.
Ar teko svarstyti, kokia bus to įtaka ateityje? Kaip mus paveiks tokie nauji įpročiai? Pagalvokime: juk ypač jaunimui laikui bėgant tai kels problemų prireikus spręsti net elementariausias kilusias situacijas tiek moksle ar profesinėje srityje, tiek kasdieniame gyvenime. Iš esmės bet kuriam internetu besinaudojančiam žmogui atsiranda nemenka tikimybė tapti priklausomam ir negebančiam spręsti situacijų savarankiškai, be dirbtinio intelekto įsikišimo.
Jei manote, kad tai negresia, nes patys tokiais įrankiais nesinaudojate, vis dėlto būtų verta pasidomėti jūsų aplinkoje kuriamu turiniu: dainomis, tekstais, iliustracijomis, ištisomis knygomis. Paprastai jų autoriais užrašomas žmogus, kuris dirbtiniam intelektui davė komandas, nors pats asmeniškai lyg ir nieko nesukūrė. Dar įdomesnė vis dažniau aptariama tema, kad dirbtiniu intelektu kuriant vaizdus pažeidžiamos ir autorinės teisės – mat iš esmės, kaip žinome, šie įrankiai „mąstyti“ negali ir turinį sudaro iš internete esančios informacijos. O tai reiškia, kad, atitikus konkrečiai dirbtiniam intelektui duotai komandai, pateiktas rezultatas gali būti net ir bemaž nepakeistas konkretaus menininko darbas, už kurio naudojimą jam nebus sumokėta, o jo autorystė niekaip nenurodyta, nes minėtos platformos tiesiog neperka vaizdų licencijų. Taigi vizualūs elementai ar pilni autorių darbai naudojami be jokio jų sutikimo – jei tai padarytų kitas žmogus, tokį poelgį laikytume intelektinės nuosavybės vagyste. O šiuo atveju, kai veikia dirbtinis intelektas, atsiduriame savotiškoje pilkoje zonoje.
Ko gero, verta paminėti ir tai, kad iš esmės dirbtinis intelektas nėra tobulas, kad ir kiek atnaujinimų būtų taikoma: įrankiai „nepagauna“ emocinių atspalvių, negali nuskaityti subtilių smulkmenų. Taigi dažnai jo pateikiami atsakymai tam tikrose situacijose yra tiesiog nelogiški, neatitinka tikrovės. Nutinka taip, kad bandymas ieškoti informacijos siekiant sutaupyti laiko, dažnai baigiasi atvirkščiai: pati neretai naudodama paprasčiausią internetinę paiešką informaciją randu greičiau negu kolegos, bandydami užduoti dirbtiniam intelektui teisingą komandą ir gauti siekiamą logišką rezultatą.
Pabaigai – žinutė moksleiviams ir aukštosiose mokyklose studijuojantiems: ar tikrai dirbtinis intelektas palengvina gyvenimą? Dar nė karto nemačiau vienos populiariausių dirbtinio intelekto platformų pateiktos tikros nuorodos į šaltinį: nuorodą atidarius verta atkreipti dėmesį į tai, kas tekste rašoma, pasitikrinti, ar toks autorius, kurio vardas pateikiamas tekste, apskritai egzistuoja. Dažnu atveju pasitelkus dirbtinį intelektą ieškant šaltinių rašto darbams teks nusivilti – jie bus netikri, „sugalvoti“ – nors kompiuteriai galvoti juk negali? Su mokslo kolegomis neseniai teko „žaisti“ savotišką žaidimą: jie man siunčia dirbtinio intelekto pateiktą šaltinį, aš savo ruožtu – randu kelis ženklus, kodėl tas šaltinis vis dėlto netikras. Teko pasistengti, kad tai įrodyčiau, nes sukurtos netikros internetinės svetainės, kuriose minimi lyg ir egzistuojantys asmenys, atrodo tikrai įtikinamai. Vis dėlto jose tiesos būna mažai – tai tiesiog sakinių, frazių tam tikra tema rinkiniai.
Taip, atskirų platformų, kurių autoriai skelbia, esą jų įrankiai konkrečias užduotis gali atlikti teisingai ir logiškai – rasti egzistuojančius mokslinius darbus, teisingus atsakymus, net sudaryti tekstus taip, tarsi jie būtų rašyti žmogaus, jau yra.
Tačiau ar tikrai teigiame, kad visai nebemokame mąstyti? Pateikiame greitą rezultatą, o originalumas, kokybė, gyvumas jau lieka antrame plane. Na, bet kad nenuteikčiau visai pesimistiškai – galbūt tikrai yra sferų, kuriose dirbtinio intelekto įrankiai tikrai naudingi. Vienas tokių pavyzdžių galėtų būti programavimas.
O dėl viso kito pagalvokime. Tokiam pagalvojimui – keli klausimai: ar norėtume gyventi pasaulyje, kur absoliučiai viską už mus spręstų kompiuteriai? Ar kūryba, kuri ateina ne iš mūsų minčių ir jausmų, vis dar yra kūryba? Ir kas gi mes – biologiniai robotai ar vis dėlto mąstantys, jaučiantys, kuriantys žmonės?