Atnaujintas muziejus domins I. Simonaitytės sėkmės istorija

Priekulės Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus po rekonstrukcijos vėl atviras lankytojams. Mažosios Lietuvos metraštininkė I. Simonaitytė mylėjo savo vasarnamį, čia porą dešimtmečių apsupta aplinkinių dėmesio ji puoselėdavo rožių darželį, čia susitikdavo su savo skaitytojais ir svečiais. Dabar jau nebesužinosime, kaip savo vasaros rezidencijos atnaujinimą vertintų įgimtą estetinį jausmą turėjusi griežtoji Evė, bet pirmieji lankytojai sakė pajutę to laiko autentiškumą ir atpažinę rašytojos gyvenimo būdą.

Ne viena karta

Ievos Simonaitytės memoria­linis muziejus praėjusio penktadienio popietę pakvietė svečių būrį pasidžiaugti atnaujintomis muziejaus patalpomis. Šią savaitę pasikeitęs, bet išlaikęs rašytojos epochos dvasią muziejus duris atveria jau visiems lankytojams. Malonus sutapimas, kad šiemet sukanka 60 metų, kai I. Simonaitytė Priekulėje pasistatė vasarnamį, kuriame gyveno iki 1978 m. Po šešerių metų rašytojos vasaros poilsio namas tapo memorialiniu muziejumi, kuriame ne viena karta susipažino su I. Simonaitytės gyvenimu ir kūryba: tuo tikslu surinkta apie

3 000 įvairiausių eksponatų. Kelis dešimtmečius muziejus domino ne tik ekskursantus iš Lietuvos, Klaipėdos rajono, bet būta svečių ir iš užsienio šalių.

Apšiurusį pastatą – rekonstrukcijai

2015 m. atlikus muziejaus pastato techninės priežiūros patikrinimą, nustatyta, jog vasarnamis yra prastos būklės, tinkas kelia grėsmę muziejaus lankytojams ir eksponatams, nusidėvėję pastato langai ir durys, atskirose lauko ir vidaus sienų vietose pastebėti atsivėrę plyšiai. Tad Klaipėdos rajono savivaldybėje nuspręsta atnaujinti šį kultūros paveldo objektą. Įvairūs muziejaus atnaujinimo darbai finansuoti iš Europos regioninės plėtros fondo, taip pat Klaipėdos rajono savivaldybės lėšų. Iš viso atnaujinimas kainavo apie 145 000 eurų.

Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė įsitikinusi, kad atnaujintas muziejus jau puikiai integruojasi į miesto kultūrinį gyvenimą. Siekiamybė, kad miestas taptų gražiausiu ir lankomiausiu turistų rajono miestu jau pildosi. „Projektuojant miesto viešąsias erdves esame numatę istorinę alėją, tad jau kreipiausi į muziejaus specialistus, kad padėtų nustatyti svarbiausius eksponatus“, – kalbėjo Priekulės seniūnė D. Bliūdžiuvienė.

Išsaugotas autentiškumas

Pernai pasirašius rangos darbų sutartis su UAB „Pamario restauratorius“ buvo užklotas naujas čerpių stogas, apšiltintos pastato lauko sienos, pamatai, rūsio perdanga, pakeisti langai, durys. Taip pat modernizuota apšvietimo, šildymo, vandentiekio ir nuotekų sistemos, sumontuotas šilumos siurblys. Muziejus labiau pritaikytas edukacinėms reikmėms, įrengta fondų saugykla. Šios paskirties patalpų muziejus anksčiau neturėjo. Muziejus 1993 m. yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, todėl jį atnaujinant išsaugotas pastato durų, langų autentiškumas, vidaus sienos, pritaikyta pilka 7–8 dešimtmetį vyravusi tinko spalva. Išsaugotas ir verandos su aukštesniais turėklais savitumas, taip pat mediniai laiptai, kuriais rašytoja, nors ir nesveika koja, kopdavo į antrą aukštą.

Muziejininkų pastabos išpildytos

Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė akcentavo, kad atliekant Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus pastato renovaciją buvo tariamasi su muziejininkais, paisoma jų patarimų ir pageidavimų. Tad atlikti nors ir nežymūs, bet svarbūs pakeitimai ūkinėje dalyje, pastatas pritaikytas neįgaliesiems. Žinoma, labiausiai džiaugiamasi susikurta nauja erdve – fondų saugykla, įstiklintos verandos pritaikymu renginiams, edukacijai bei Klaipėdos rajono savivaldybės dėmesiu eksponatų restauravimui. Savivaldybė buvo skyrusi lėšų svetainės baldų atnaujinimui, o dabar restauruojami dar ir kiti baldai.

Muziejininkai įvairioms veikloms ir I. Simonaitytės kūrybai pristatyti stengsis išnaudoti ir jaukaus kiemo erdvę. Beje, sodyboje auga gražuolis raudonlapis bukas, kuris 2017 m. yra įtrauktas į Lietuvos gamtos paminklų sąrašą. Manoma, kad jis yra vienas storiausių Lietuvoje.

Stebina net aprėdai

Po rekonstrukcijos muziejuje išsaugota autentiška (1961–1978 m.) vasarnamio aplinka: net sienų dekoras ir spalva, baldai, paveikslai, albumai, žurnalai, suvenyrai, dovanos, indai, rašytojos knygų pirmieji leidimai, įvairūs buities įrankiai: pavyzdžiui, virdulys, „gyvatukas“, telefonas, rašomoji mašinėlė ir kt. Smalsumą kelia net Ievos Simonaitytės drabužių spinta. Jos gi būta elegantiškos moters. Mat pati turėjusi siuvėjos įgūdžių ji gebėjo susikurti stilingą, tuo metu madingą vakarietišką garderobą. Ant židinio puikuojasi ir itin rašytojos mėgtas rytietiško stiliaus skėtis. Ieva juo dažnai naudodavosi kurdama vasarotojos įvaizdį, tai matoma ne vienoje fotografijoje. Beje, restauruotas skėtis į muziejų grįžo tik po penkerių metų.

Pritaikys šiuolaikinį požiūrį

Rašytojos daiktiškasis palikimas, originalus praėjusio šimtmečio 7–8 dešimtmečių pastato interjeras ir eksterjeras tolstant sovietmečio epochai skatina visuomenės domėjimąsi šiuo laikotarpiu. „Mūsų vyresnioji karta puikiai žino šitą namą, jo istoriją, žino ir Ievos Simonaitytės kūrybą. Tačiau šiandien jaunesniajai kartai jau iškyla klausimas: kas gi buvo ta Ieva Simonaitytė? Taigi atnaujinto muziejaus tikslas – sudominti ir jaunimą, ir šeimas su vaikais Mažosios Lietuvos metraštininkės asmenybe ir jos literatūriniu palikimu. Ievos laikas jau yra praeitis, tačiau dabartyje mes išsikėlėme užduotį pristatyti rašytojos gyvenimo sėkmės istoriją. Jos pasistatytas vasarnamis, stilingi baldai, biblioteka, aprėdai, įvairios namų detalės byloja apie sėkmingiausią rašytojos gyvenimo laikotarpį, kai už gautas valstybines premijas, honorarus ji galėjo sau leisti visa tai įsigyti. Tokios istorijos, kaip susikuriama sėkmė, būtent ir domina šiuolaikinę kartą“, – penktadienį pirmiesiems atnaujinto muziejaus svečiams kalbėjo Ievos Simonaitytės memorialinio muziejaus vadovė Regina Šiurytė-Šimulienė. Ji akcentavo, kad muziejus po rekonstrukcijos dar tik startuoja, dar kai kurie sumanymai, darbai nėra baigti, tačiau svarbu, kad jau galima priimti lankytojus. Ateityje muziejuje bus stengiamasi įdiegti kuo daugiau modernių technologijų: vaizdo ir garso priemonėmis muziejuje suformuoti tokią jauseną, kad atrodytų, jog rašytoja ką tik čia buvo, rašė, gėrė kafiją arba bendravo su įžymiausiais to laikotarpio Lietuvos žmonėmis.

Vilija BUTKUVIENĖ

A. VALAIČIO nuotr.