Belgijoje netikėtumai kartojasi: gargždiškių šeimyninis duetas – dviračiais po Vakarų Europą
Tęsiame žadėtą pasakojimą, kaip gargždiškių Žiedų šeimyninis duetas – tėvas Dainius, teisininkas, advokatas, ir sūnus Vincentas, Vilniaus universiteto pirmojo kurso studentas – paskutinėmis kalendorinės vasaros dienomis dviračiais keliavo po Vakarų Europą. ,,Banga“ prikalbino Dainių pasidalinti kelionės įspūdžiais su skaitytojais.
Pirmąjį pilną pasakojimą su gargždiškiu jau publikavome anksčiau „Bangos“ laikraščio portale www.gargzdai.lt. Dabar pirmąją pasakojimo dalį perteikiame sutrumpintą. Šiandien mėgaukitės skaitydami antrąją pasakojimo dalį, kuri prasideda skyriumi „Belgijoje netikėtumai kartojasi“. Tekstas iliustruotas D. Žiedo nuotraukomis.
Netikėtumai jau kelionės pradžioje
Su Vincentu mes jau išbandėme keliavimą po Lietuvą, mynėme 1 000 km per Latviją ir Estiją. Tiko ir patiko. Todėl pakviesti į kasmetinį, jau 25-ąjį, eurokomisaro Andriaus Kubiliaus suburtą žygį „Suk į dešinę“ Belgijoje, nedvejodami išsiruošėme į kelionę. Dauguma dalyvių į Briuselį skrido lėktuvu ir ten nuomojosi dviračius. Mums tai pasirodė neįdomu ir į Briuselį išvykome per Vokietiją, nes „lengvas kelias, ne mūsų kelias“. Kodėl dviračiais? Nes taip įdomiau, pigiau ir tvariau.
Keliauti dviračiu, net apsistojant nakvoti motelyje ar viešbutyje, reiškia, kad viską, ko tau prireiks kelionėje, turi susidėti į kelis krepšius, kuriuos veši dviračiu. Nieko perteklinio: viena batų pora ir šlepetės, keli papildomi drabužiai – šiltesnis ir nuo lietaus, atsarginė padanga, pompa, įrankiai dviračiui, na ir kompiuteris, nes darbo specifika neleidžia dvi savaites visiškai atitrūkti nuo reikalų. Žolinių vakarą, kai rugpjūčio saulė jau slinko link horizonto, išmynėme iš namų ir po valandos buvome perkėloje. O čia laukė netikėtumai, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, neapleido mūsų visą kelionę. Bandydamas įsiregistruoti į keltą, sužinojau, kad užsakiau kelionę iš Kylio į Klaipėdą. Bam! Nors darbuotoja ir guodė, kad tai − dažnas atvejas, bet ,,Asilo ausys“ liko styroti. Teko primokėti 100 € ir mūsų kelionę ,,apsuko“ reikiama kryptim.
Vokietijoje
Po beveik parą trukusios kelionės, atvykstame į Kylį. Kelionėje palydovinis ryšys ,,suvalgė“ visus interneto duomenis, skirtus naudoti ES, todėl tenka įsigyti vokišką telefono kortelę. Iš Kylio per Hamburgą traukiniu vykstame į Hanoverį. Visi traukiniai Vokietijoje turi vagoną ar du su specialiomis vietomis dviračiams. Nuvykę pasivažinėjame po miestą, aplankome senovinę miesto rotušę, likusius 30 km iki Vuntstorfo numiname. Kelias veda palei Vidurio žemės kanalą – ilgiausią dirbtinį kanalą Vokietijoje. Prasilenkiame su ne viena prišvartuota ar krovinį plukdančia barža. Kai kurios baržos paverstos į gyvenamąsias patalpas – įrengtos terasos, gėlynai ir kt. Vunstorfas pasitinka daugiaaukšte dviračių saugykla. Paspaudi mygtuką, automatas užkelia į laisvą vietą ir saugo iki pareikalavimo. Čia apsistojame pas buvusį klasės draugą Vytautą, Gargžduose labiau atsimenamą kaip Tukas. Mus pasitinka tradicinėmis vokiškomis vaišėmis: keptomis dešromis, bulvių salotomis ir radleriu. Radler reiškia dviratininką ir yra bavarų išradimas. Tai alus, sumaišytas su citrusinių vaisių limonadu. Lengvas gėrimas, puikiai tinkantis atsigaivinti dviratininkams pakelės užeigose, per šimtmetį išplito ne tik Vokietijoje, tapo pamėgtas visoje Europoje.
Ketvirtą dieną išsiruošiame pirmai rimtai 100 km kelionei dviračiais į Bielefeldą. Ties Vėzerio upės slėniu ant kalno stovi garsusis paminklas Porta Westfalica, 1896 m. pastatytas pirmajam Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I. Po trisdešimties kilometrų reikėjo pakeisti raumenų apkrovas, tai palikę dviračius papėdėje, 25 laipsnių karštyje užsikabarojome į kalną pamatyti 7 m. aukščio ir 10 tonų bronzinę imperatoriaus didybę ir pasigrožėti Šiaurės Reino – Vestafalijos panorama. Įsikuriame Bielefelde ir išeiname susipažinti su miestu. Dieną 28 laipsnių karštyje per 10 valandų įveikiame 111 km ir jau sutemus atvykstame į Dortmundą. Daug mynimo, mažiau įspūdžių ir aplankytų objektų. Pakeliui pradžiugino savitarnos kioskelis pamiškėje palei dviračių taką, kur galima įsigyti dešrų, vyno, kiaušinių ir net į vaflinį indelį įleidžiamų ledų. Tik bėda, kad visos šios gėrybės už monetas, o mes modernūs, iš Vidurio Europos, grynaisiais neapsisunkinam. Gerasis vestfalietis, viską supratęs iš liūdno Vincento veido, prie ledų aparato padovanojo mums 4 eurus, taip pavaišindamas žemuoginiais ir vaniliniais ledais. Nukakome į bankomatą išsigryninti šlamančių.
Truputis vokiškos kultūros su lietuvišku prieskoniu
Dideli atstumai nedera su pažintiniu kelionės pobūdžiu (o ir nutrinta sėdimoji protestuoja). Į Kelną važiuojam traukiniu. Šalia stoties stūkso didžiausia pasaulyje gotikinė katedra. Įspūdis, kurio neverta net bandyt perteikti nuotraukomis. Įveikiame visus 533 laiptus atsidurdami Kelno katedros 157 metrų aukščio bokšte. Modernaus meno Liudvigo muziejus turi rakinamas spinteles, kur palikome savo krepšius su visa manta ir galėjome atsipalaidavę bei neskubėdami pasimėgauti Pikaso, Dali ir kitų modernistų šedevrais. Radome ir Jacques Lipchitz, gim. 1891 m. Druskininkuose, Gardino gubernijoje, paveikslą. Taip pat Ukrainos žydo Rossine, gim. 1908 m. Khersone, kurio gyvenimas baigėsi 1943 m. Aušvice, kūrinių. Surezonavo su šiandienos ukrainiečių lemtimi.
Optimalų dviračiui 90 km atstumą į Aachen vykstam traukiniu, nes taip elgtis privertė skausmai pėdoje. Aachen − tai miestas, esantis Vokietijos, Nyderlandų ir Belgijos pasienyje. Įėjęs į Karolio Didžiojo katedrą katalikiškoje/protestantiškoje Vokietijoje iš pradžių nesupranti, kodėl ji ortodoksiško stiliaus. Pasirodo, katedra pastatyta 800 metais, dar prieš Didžiąją schizmą 1054 m., kai krikščionių bažnyčia skilo į Romos katalikų ir stačiatikių su centru Konstantinopolyje. Karolio Didžiojo katedroje karūnuoti 31 Vokietijos karalius ir 18 karalienių. Achene yra ir įspūdinga rotušė, dalis kurios veikia kaip muziejus, kitoje dalyje registruojamos civilinės santuokos. Labiausiai rotušė žinoma tuo, jog čia nuo 1950 m. įteikiamas Karolio Didžiojo apdovanojimas (Karlspreis vokiškai arba Charlemagne Prize angliškai) už indėlį į Europos idėją. Šalia tokių puikiai žinomų naujosios Europos kūrėjų vardų, kaip Vinstonas Čerčilis, Džordžas Maršalas, Konradas Adenaueris, Robertas Šumanas, Helmutas Kolis, Francua Miteranas, yra ir Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, 2013 metais apdovanojimą gavusi už indėlį į Europos vienybę ir integraciją, lyderystę ES ir Baltijos regione, nuopelnus plėtojant europietiškos ekonomikos standartus bei įveikiant ekonominę krizę.
Belgijoje netikėtumai kartojasi
Kelionė tęsiasi, nuotykiai taip pat. Iš Acheno į Briuselį vykstame traukiniu. Įsėdus į traukinį apima jausmas, kad pajudėjome ne link Belgijos, o Vokietijos gilumon. Navigacija patvirtina mūsų prielaidą. Pirmoje stotelėje kabarojamės lauk ir minam atgal į stotį. Išsiaiškinam, kad lygiai tuo pačiu laiku važiavo du traukiniai… Deutsche Bahn ofise mūsų bilietus vienu klaviatūros tarkštelėjimu paverčia galiojančiais visą dieną ir taip išvengiame eilinių nuostolių.
Sustojimas Lježe, kur turime perlipti į belgišką traukinį. Dėl dviračių su Vincentu susėdame į skirtingus vagonus. Konduktorius paaiškina, jog su dviračiais negalima išlipti centrinėje Briuselio stotyje, turime važiuot į Gare du Nord. Buvau įspėtas, jog ši stotis yra kišenvagių rojus. Taip ir nusiteikiu. Prieš išlipant pasiėmęs įkrautą telefoną ir palikęs dviratį su krepšiais nueinu į kitą vagoną pas Vincentą. Grįžęs po kelių minučių, vagone, kur sėdėjo tik keli vyresnio amžiaus žmonės, rozetėje palikto pakrovėjo neberadau… Belieka džiaugtis, kad krepšiai ant dviračio su kompiuteriu liko vietoje.
Išlipę stotyje po viaduku pamatome keturių policijos ekipažų su automatais išguldytus stoties bendruomenės aktyviausiuosius ir minam pas Joną, kuris mus savo bute priglaus visai savaitei. Išsiruošiam į ekskursiją po Europos Komisiją. Nuo namų iki Komisijos nukankame dviračiais. Sutinkam iš visos Lietuvos susirinkusią kompaniją, su kuria savaitę keliausime po Belgiją. Mus pasitinka komisaras Andrius Kubilius ir jo kabineto vadovas Simonas Satunas. Sužinome, jog šiuo metu EK prezidentė Ursula von del Leyen atostogauja, ją pavaduoja komisaras nuo Lietuvos. Spaudžiam ranką laikinajam prezidentui, apžiūrinėjam Komisijos kabinetus, domimės kosmoso užkariavimo planais.
Susipažinę su Europos Komisija, einam pasiimti dviračių. Prie dviračių stovo matau tik du, nors palikome tris. Vincento dviračio nebėra. Lietuvos prekybos centre įsigyta ryškiaspalvė spyna Briuselio ilgapirščiams įspūdžio nepadarė. Nukabinę nosis pėdinam į barą, kur kompanija susirinko vakarienės. Papasakojam savo bėdą. Problemai randamas sprendimas – eurokomisaras turi laisvą dviratį, tik reikalingas remontas. Mūsų kompanijoje yra Nerijus, savo auksinėmis rankomis daugybę žygių gelbėjantis visus, susidūrusius su dviračių gedimais.
Europos Parlamente
Rugpjūčio 23-osios rytą renkamės prie Europos Parlemento pasato, kur minima Ukrainos vėliavos diena. Pasakęs kalbą Ukrainos ambasadorius pristato geriausią Ukrainos draugą Briuselyje – eurokomisarą A. Kubilių ir suteikia jam žodį. Po renginio sužinome, jog dviratis sutvarkytas. Pirmąją dieną mūsų gretos gausiausios – be „Suk į dešinę“ iš Lietuvos susirinkusios 14 dviratininkų kompanijos prie mūsų prisijungė Ukrainos ambasadorius Europos Sąjungoje Vsevolodas Čensovas, taip pat Dominynkas, Renew frakcijos EP politikos patarėjas. Lengvas 60 km apšilimas plačiais belgiškais dviračių takais iki Leuveno, Tervureno ir atgalios. Atsisveikindamas ambasadorius priminė stalčiuje tebegulintį 2020 metų žygio planą – aplankyti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilis Vakarų Ukrainoje. Pasižadame pasiekus taiką planą įgyvendinti.
Rugpjūčio 24-oji prasideda susipažinimu su Briuselio istorija ir įdomybėmis, po to vėl renkamės paminėti Ukrainos Nepriklausomybės dieną. Ragaujam barščius, virtinius ir kitus nacionalinius patiekalus. Ir vėl į kelią. Šįkart kelionė iki Mechelen ir dienos pabaigos sąskaitoje 85 km. Sekmadienį belgai intensyviai švenčia, todėl jokioje užeigoje neradę pakankamai vietos savo nemenkai kompanijai, pietus suimprovizavome Mechelen skvere su picomis išsinešti. Trečią dieną Belgijoje skiriame kelionei į Vaterlo. Tai vieta, kur koalicinės pajėgos 1815 m. nugalėjo Napoleono Bonaparto vadovaujamą Prancūzijos kariuomenę, tračiau nesugebėjo įveikti Napoleono amžinosios šlovės. Čia dabar yra muziejus. Dienos kraitis – 72 km prie 25 laipsnių.
Briugė, Halė ir laimingas loterijos bilietas…
Važiuojame į Briugę. Miestas atrodo kaip iš pasakų knygos, turistai miniomis užpildę gatves. Mūsų kompanija per didelė tradiciniams belgų barams, pietaujam italų užeigoje. Apsidžiaugęs didele kompanijos sąskaitą, italas pavaišina espreso su tiramisu. Nuo Briugės pasiekiame Ostendę, skalaujamą Šiaurės jūros. Neatsispiriame pagundai sūrų prakaitą nuprausti dar sūresniu jūros vandeniu. Priešpaskutinę dieną važiuojame palei Maso upę iš Namuro į Dinantą. Olandų miestas Mastrichtas įsikūręs prie šios upės, todėl toks ir pavadinimas. Upėje daug baržų ir šliuzų. Dinante ant kalno įrengta citadelė, kur dabar galima aplankyti muziejų ir susipažinti su Belgijos kariuomenės įstorija. Vincentas su Manfredu kalną įveikia dviračiu. Kiti – funikulieriumi. Apačioje, prie upės, gurkšnodamas kavą dviračius saugo gynybos komisaras. Dinante yra paminklas Šarliui de Goliui, kuris čia kariavo I pasaulinio karo metu. Saksofono muziejus, nes iš čia kilo šio instrumento išradėjas Adolfas Saksas.
Paskutinę dieną važiavom į Halės miestą. Grįžę į Briuselį, skubėjome nuveikti viską, kas priklauso turistui: pamatyti sisiojantį berniuką ir šuniuką, rūmus, aikštes; išragauti belgiškų vaflių, midijų ir bulvyčių.
Vincentas paskutinį vakarą Briuselyje praleido vietinių bendraamžių kompanijoje, kuri sugalvojo nusipirkti po loterijos bilietą. Vincentas vienintelis šios pramogos nepalaikė, bet surizikavęs buvo ir vienintelis išlošęs 20 Eur. Dieną norėjo atsiimti laimėjimą parduotuvėlėje, tačiau neturėjo asmens dokumento, patvirtinančio pilnametystę, Teko atsivesti tėtį su barzda, kad išmokėtų eurus.
Paskutinę dieną reikia išardyti dviratį, sudėti į transportavimui lėktuve tinkamą dėžę. Patyrę keliautojai įspėja, kad vargsiu ne vieną valandą. Kai po 20 min. dviratis buvo dėžėje, išsigandau, kad kažką darau ne taip. Viskas baigėsi laimingai, oro uoste bėdų nekilo. Po kelių valandų lėktuve leidomės Kauno oro uoste. Ir pirmiausia − Karmėlavos cepelinų. Tikrojo maisto. Labas Lietuvą, o po dviejų valandų ir Gargždai!
Dvi savaites išgyvenus su dviem krepšiais, kuriuose buvo viskas, ko reikia išgyventi ir pragyventi, pamatai, kiek nedaug tereikia materialių dalykų, o nuotaika puiki. Seniau keliaudamas pasidairydavau po miesto centrą, aplankydavau muziejus, vakarienė bare ir miegas viešbutyje. Keliaujant dviračiu, tą pačią šalį pamatai ir pažįsti daug giliau. Taip, teko susidurti su didele vokiška biurokratija. Įsisąmoninti, kad maža valstybė viduryje Europos daug kur yra technologiškai aplenkus senąją Europą. Džiaugtis, kokioje saugioje šalyje gyveni. Ir šiaip sveika pasidairyti po svečius kraštus, kad pamatytum, įvertintum, palygintum ir suprastum, kad niekur taip gerai nėra ir nebus kaip Lietuvoje.
Parengė Vita VITAITĖ
