Gargždiškė nepaliauja padėti Ukrainai: tinginiai prisidengia posakiu apie tyliai daromus gerus darbus
Dviejų vaikų mama gargždiškė Aurelija Verketė sukasi it vijurkas – puoselėja šeimos siuvimo bei dažasvydžio verslą, renka paramą Ukrainos kariams, padeda vietos Ukrainos pabėgėlių bendruomenei. Jos pasirinkimai vieniems sužadina atsakomybės jausmą, kai kuriems – pyktį, bet, moters įsitikinimu, žmonės pyksta, nes neturi užtektinai ryžto daryti gera. Aurelija savo patirtimi nuoširdžiai pasidalijo su skaitytojais.
Labdara – gyvenimo būdas
– Kada įsitraukėte į siuvimo pasaulį?
– Esu baigusi siuvimo verslo organizavimą, o siuvu jau daugiau nei 10 metų. Bet su UAB „Trys drakonai“ jau nuo įkūrimo – 2009 metais vienaip ar kitaip padėdavau, kadangi šeimos verslas.
– Kaip siuvimas susijęs su labdara ir parama?
– Kai pradėjau siūti, tai natūraliai prasidėjo ir įvairios paramos. Žinokite, negaliu kitaip. Aš pamatau skiautelę – ir mane iš karto traukia kažką pasiūti. Tad ir prasidėjo: tai ukrainiečiams koks siuvinukas, tai krepšiukas, tai gultukas gyvūnams.
– Kodėl jums rūpi gyvūnų prieglaudos?
– Pirmą kartą į gyvūnų prieglaudą nuvažiavau prieš maždaug 10 metų. Su sūnumi važiavome ir… verkdami išvažiavome. Na, ir tada supratau, kad labai noriu padėti. Aišku, finansiškai nelabai buvo kaip, vis dėlto esu dviejų vaikų mama. Todėl ir sugalvojau prisidėti siuviniais. Taip ir prasidėjo noras iš tų skiaučių kažką daryti. Iki šiol liko tokia tradicija – mes pasirinkome prieglaudą „Būk mano draugas“, nes jie didžiausi, ir matėme, kaip auga.
Savanorė nuo pirmos dienos
– Kaip jūsų gyvenime atsirado nuolatinė parama Ukrainai?
– Kai 2022 m. prasidėjo karas, pirmą dieną susirgau kovidu, o mano draugai skambino ir kvietė į Klaipėdą, kur vyko Ukrainą palaikantis mitingas. Aš gi negalėjau, bet sūnų su mama išleidau.
Neatsimenu, kokiu būdu tapau karštosios linijos savanore, nes man buvo svarbu kaip nors prisidėti. Nors turėjau temperatūros, bet vis tiek telefonu atsakinėjau į susijaudinusių dėl karo Ukrainoje žmonių klausimus.
– Kokia buvo jūsų ir šeimos kasdienybė tuo pirmuoju periodu?
– Pirmąją dieną po kovido, kai jau galėjau išeiti į viešumą, išėjau savanoriauti – daiktus krauti, rūšiuoti Ukrainai. Dar mes su mama siuvome ukrainietiškas vėliavas, nes jų tiesiog nebuvo. Mūsų siūta vėliava netgi nukeliavo į „Power Hit Radio“ Vilniuje. Daugiausia mama vėliavas siuvo, o aš visokias sagutes, ženkliukus ir ką gaudavome iš pardavimų, naudojome pirkdami tai, ko reikėjo ukrainiečiams. Jau visa šeima buvo įtraukta: aš ir uošvienę išmokiau kojines megzti, o ji gyvenime nėra mezgusi! Bet dabar išmoko, kad galėtų padėti ukrainiečiams. Ir vyras, ir brolis savaip prisideda Kaune, o mama ir siuva, ir finansiškai remia. Gauna pensiją ir bent 20 eurų visada paaukoja, nes nuolat reikia kurui.
Susivienijo gerumui
– Kaip tapote fondo „Susivieniję gerumui“ nare?
– Tų pačių metų rudenį pamačiau feisbuke, kad Kaune fondas ieško siuvėjų pošalmiams siūti. Jie patys davė audinį, taigi paprašiau brolio, kad padėtų sukontaktuoti. Pradėjome nuo balaklavų, po to su mama siuvome džemperius ir viską, ko reikėjo. O šiaip esame daiktų fondas, bet sunkiausia užduotis – rašyti feisbuke įrašus, aiškinti žmonėms paramos svarbą. Viešinimas yra vienareikšmiškai sunkiausia paramos rinkimo dalis, reikalaujanti daug drąsos.
– Papasakokite apie savo apsilankymą Ukrainoje šį pavasarį.
– Tai buvo tarsi dovana kovo 8-osios proga. Užsiminiau, kad nenoriu jokių gėlių, o kaip tik reikėjo iš Priekulės automobilį nuvežti į Kauną („Susivieniję gerumui“ fondo būstinę), sukrauti daiktus ir važiuoti. Vyras nespėjo pasakyti „gal“, o aš jau fondui parašiau, kad mes su vyru važiuosim į Ukrainą! Pamačiau, kiek ten darbo: kiekvieną daiktą susverti, surašyti sąrašą, sutalpinti į mikroautobusus taip, kad tilptų maksimumas, neviršijant svorio. Visą kelionę stojome tik į tualetą, o valgymas – tiesiog automobiliuose.
– Kuo labiausiai įstrigo susitikimai su ukrainiečiais?
– Tokia šilta istorija – fondas, kai turėdavo laiko, gamindavo visokius užkandžius, batonėlius ir tuo pačiu kūčiukus. Ukrainiečiai kariai taip džiaugdavosi tais lietuviškais kūčiukais lyg būtų gavę saldainį. Jie įsideda į kišenę ir, kai nori užkąsti, mėgaujasi tais mūsų tradiciniais skanėstais, nes juos be galo patogu bet kur su savimi pasiimti. O jei dar kavos prie tų kūčiukų atveži – tai išvis laimė. Mes čia kartais skundžiamės smulkmenomis… Ukrainiečiai stiprios dvasios, nors ir kaip ten sunku, jie laikosi savo pozicijos: „Eisim iki galo, nebeliko ko prarasti.“ Jie net sako, kad jei rusai ateis į Lietuvą, tai jie ateis mums padėti. Iš tikrųjų ukrainiečiai labai mums dėkingi.
– Kartais nesimato to dėkingumo viešumoje?
– Taip, visur daugiau negatyvo, bet jie yra labai dėkingi. Toks senolis, kai važiavome pas jį atiduoti paramą, mus iškart pasitiko lietuviškai. Atbėga ir šaukia: laba diena! Be to, visi jo ūkiniai pastatai priskirti paramos rinkimui.
Paramos srautas sumažėjęs
– Ar jaučiate, kad visuomenė po tiek metų karo pavargo, mažiau reaguoja į prašymus padėti?
– Sumažėjęs paramos srautas. Tikrai. Pirmais metais kiek surinkdavau… Dabar yra didelis nuovargis, žmonės susigyveno su tuo, ir nebėra baimės kaip pradžioje. Fonde „Susivieniję gerumui“ likome tik stipriausi. Deja, kai kurie fondai žiūri niekingai į mūsų indėlį, betgi reikia ir tų kojinių, ir sauskelnių.
– Kaip reaguojate į neigiamus komentarus ar kritiką socialiniuose tinkluose?
– Asmeniškai dabar net pramoga su jais kovoti. Manęs tokie komentarai nežeidžia, nes aš žinau, kam tos sauskelnės vežamos, o tokie negatyvius komentarus skleidžiantys žmonės tiesiog ieško lengviausio būdo pateisinti savo pasyvumą. Tie pasakymai „geri darbai daromi tyliai“… Tiesiai šviesiai sakau – čia tinginių posakis ir pasiteisinimas, kodėl nieko nedarai. Jeigu aš viską daryčiau tyliai, padaryčiau tik 20 procentų to, ką padarau dabar.
Pagalba – geriausias vaistas
– Iš kur semiatės stiprybės nepalūžti?
– Aš dažnai sakau, kad esu savanaudė – padedu ukrainiečiams nenorėdama, kad karas ateitų pas mane ir mano vaikus. Man kasdien gyvybiškai reikia vaistų, o atėjus karui tas tiekimas sutriktų. Pagalba kitiems yra geriausias vaistas nuo depresijos, taip jautiesi naudinga. Negalėčiau sėdėti ramiai – aš labiau išprotėčiau nieko nedarydama, negu darydama. Kartais tikrai būna sunku, fonde mes visi banguojame (emociškai) ir nuolatos reikia motyvuoti vienas kitą, daugelis išėjo, nes pavargo. Neturėtų nukentėti šeima ar sveikata, bet kitaip neįmanoma. Vienas savanoris, kuris atvažiuoja iš manęs paramą paimti ir važiuoja iki pat fronto, taip pat sako: „Aš ne dėl savęs, aš dėl dukros.“ Tai turi būti labai pasišventęs dėl šio tikslo. Mūsų visi savanoriai turi darbus, o po darbų atvažiuoja ir toliau dirba dėl fondo.
– Ką patartumėte tiems, kurie nori padėti, bet nežino, nuo ko pradėti?
– Pirmiausia reikėtų pasidomėti fondu – ko reikia, yra mūsų puslapyje. Aš garantuoju, kad tų daiktų beveik kiekvienas turi namie ir nori išmesti, o kažkam jie gali tapti neįkainojami. Šiuo metu mūsų fondas „Susivieniję gerumui“ intensyviai ruošiasi žiemai, todėl visi šilti daiktai, šlapios servetėlės (kurių žiemą be vandens nuolatos trūksta) yra labai laukiami.
Sandra KUBILIŪTĖ
Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės praktikantė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
