Bendruomeniniuose namuose vaikai mokosi gyventi kaip šeimoje

Prabilus apie neatidėliotinus pokyčius šalies vaikų globos srityje, Klaipėdos rajono savivaldybėje pradėta kurti bendruomeninius vaikų namus. Be tėvų globos likę vaikai, neradus šeimos, galinčios priglausti, apgyvendinami artimoje šeimai aplinkoje – butuose. Geriausia būtų augti mylinčioje biologinėje šeimoje, tačiau tam, kad išnyktų globos namai, reikėtų ne į pasekmes – į prevenciją orientuotos socialinės politikos.

Apie tai kalbėjomės su rajono Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalia GUMULIAUSKIENE.

Pradžia – Lapių globos grupė

– Rajone nesant didelių vaikų globos namų, sklandžiau plėtoti bendruomeninę vaikų globos formą?

– Įvairiose įstaigose globojama apie 40 rajono vaikų, iš jų 29 – Lapių pagrindinės mokyklos globos grupės butuose, o giminaičių ar globėjų šeimose – 67. Iki 2010 m. savivaldybės tuo atveju, kai nepasisekdavo rasti artimųjų ar kitos šeimos, galinčios priglausti vaiką, išsiųsdavo į artimiausius valstybinius globos namus. Tačiau juos perdavus savivaldybėms, šios sustabdė „svetimų“ vaikų priėmimą. Rajono Savivaldybėje tokios įstaigos nebuvo, todėl jau 2008 m. Lapių pagrindinėje mokykloje įsteigtas padalinys – globos grupė, kurioje pradėta apgyvendinti rajono vaikus.

Bendrabučio patalpos mažai priminė aplinką, skirtą augti vaikams. O skirtingais laikotarpiais jose glaudėsi 11–30 vaikų. Žinodami, kad nuo 2015 m. įsigalioja būtinas vaikų globos įstaigų licencijavimas, apsisprendėme plėtoti tik bendruomeninę vaikų globos formą: vaikus apgyvendinti šeimose arba artimoje šeimai aplinkoje – butuose, esančiuose daugiabučiuose namuose. Tai, kad rajone nebuvo didelių globos namų, mes galėjome veikti lanksčiau.

Šeimai artima aplinka

– Bendruomeniniai namai atvėrė galimybes gyvenimiškajai patirčiai?

– 2015 m. pradžioje 12 Lapių globos grupės vaikų buvo apgyvendinti dviejuose išnuomotuose butuose Gargžduose (po 6). Likusieji 12 perkelti į Gargždų „Kranto“ mokyklos bendrabutį. Savo buitį jie tvarkosi maksimaliai savarankiškai: gamina valgį, tvarkosi kambarius ir bendras patalpas, apsiperka, patys planuoja pramogas ir laisvalaikį. Kaupti gyvenimiškąją patirtį ir padėti vaikams kurti vertybes daug lengviau apgyvendinus bendruomeniniuose globos namuose. Daugiabutyje gyvenantieji nėra izoliuoti, jie susipažįsta su kaimynais, mokosi bendrauti, sugyventi bei įvairių kitų dalykų, praversiančių savarankiškame gyvenime.

Turėjome tikslą, kad vaikai gyventų ir mokytųsi gyventi taip, kaip gyvena šeimos Lietuvoje. Nesiekėme kurti idealių sąlygų. Stengėmės, kad jie sužinotų, iš kur į butą „ateina“ vanduo, kad reikia išplauti laiptinę, pavalgius – indus, išsinešti šiukšles, protingai paskirsčius savo lėšas, pirkti produktus, gaminti maistą.

Teigiamų pokyčių pastebėjome po kelių savaičių. Iš 24 vaikų būrio pereita į grupes, kuriose 6–10 vaikų. Skirtumas akivaizdus – čia daugiau privatumo, patogumo, komforto. Ir daugiau atsakomybės atsirado.

Baimintasi visuomenės pasipriešinimo, tačiau pavieniai murmesiai į pasipiktinimo bangą neišaugo. Vaikai savo elgesiu parodė, kad jie tokie, kaip visi.

Įvertinus teigiamus pokyčius, apsispręsta butus ne nuomoti, o pirkti. Taip užtikrinamas paslaugų tęstinumas, ir vaikai bei personalas jaučiasi saugiau. 2015–2017 m. nupirkta po 1 butą. Šiemet ruošiamasi kraustytis jau į penktą būstą – namą Lapiuose. Taigi visi vaikai gyvens bendruomeniniu principu, mažomis grupelėmis.

Netraumuoti pažeidžiamiausiųjų

– Naujame moderniame name Lapiuose – du jaukūs būstai krizėje atsidūrusiems jauniems žmonėms?

– Daug papildomų paslaugų reikia šeimose globojantiesiems ypatingų poreikių ar net sveikatos sutrikimų turinčius vaikus. Turėjome iš šeimos paimtą nėščią nepilnametę. Pasišventusių, supratingų žmonių dėka ji nebuvo išsiųsta į specializuotą įstaigą – liko gyventi globėjų šeimoje. Du berniukus jau globojusi šeima „praturtėjo“ naujagime ir jos mama.

Todėl, be butų pirkimo, ir buvo apgalvota ši Lapiuose esančio pagrindinės mokyklos ūkinio pastato rekonstrukcija, žinant, jog gali tekti priglausti kūdikio besilaukiančią nepilnametę, neįgalų vaiką, kad nereikėtų jų dar labiau traumuoti išsiunčiant į kitas savivaldybes, toli nuo artimos aplinkos, giminaičių.

Dabar turime patalpas gyventi 10 vaikų, kuriems bent adaptuojantis ne savo šeimoje reikia ypatingos akies ir priežiūros. Būdami gyvenimo butuose entuzias­tai suprantame, kad globojami vaikai yra tokie patys kaip ir kiti, kita vertus, jie ypač pažeidžiami. Ir teigdami, jog paimti iš šeimos kitą dieną jie puikiausiai gali kulniuoti į bet kurią kitą mokyklą, darželį, adaptuotis naujo kiemo smėlio dėžėje, meluotume sau ir visuomenei. Jei staigiai neatsirado šeima, pabūti arti įvairių sričių specialistų, didžiulį įdirbį šioje srityje turinčios Lapių bendruomenės akiratyje – šiuo metu gera išeitis.

Reikia investicijų į prevenciją

– Ar Lietuvoje išnyks vaikų namai?

– Kalbėjau apie mūsų šiokį tokį išskirtinumą kitų savivaldybių atžvilgiu. Bet… labai didžiuotis nė vienas neturime kuo. Juk siekis – kad vaikai iš viso nebūtų paimti iš šeimos, o jei taip atsitiko – kad būtų priglausti kitoje (globėjų) šeimoje. Labai vangiai įsisuka globos šeimoje mechanizmas, nėra aiški profesionalių globėjų veikimo schema ir perspektyva, bet tikiu, kad valstybė, ypač po skaudžių smūgių, nuostatai, kad vaikui geriausia augti jo biologinėje šeimoje, pradeda matyti problemą ir teikti prioritetą jos sprendimui. To įrodymas – įsipareigojimas keletą metų finansuoti šeimoms teikiamas kompleksines paslaugas.

Ar kada nors gyvensime be vaikų namų, nesvarbu, bendruomeninių ar kitokių? Manau, kad labai negreitai. Dirbdami principingai, turėtume iš šeimų paimti kur kas daugiau vaikų, o globėjų tiek dar neturime. Kiek bedidintume socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, skaičių, nesikeis niekas, nes tik švaistomos valstybės lėšos darbui su pasek­mėmis. Laimėjimas aplankytų tuo atveju, jei didžiausias lėšas, geriausius specialistus, patalpas ir kitus išteklius skirtume prevencijai. Pagalba tik slystelėjusiai ar susvyravusiai šeimai, prieinamos psichologų, esant reikalui, medikų ar kitų terapeutų paslaugos, švietimas, žinios, visada pasiruošę patarti ir vesti iš problemos labirinto specialistai, o esant reikalui, paimti vaiką iš jo namų – budinčios globėjų šeimos, profesionalūs globėjai. Tik turėdami į prevenciją, o ne į pasekmes orientuotą socialinę politiką, galėsime uždaryti valdiškus namus.

Parengė Virginija LAPIENĖ