Biblioteką atradusi vaikystėje, meilę knygai skiepija visą gyvenimą

Bibliotekininkė V. Klipštienė: „Drevernoje gyvenu 50 metų. Šioje bibliotekoje plykstelėjusią meilę knygai 25 metus skiepiju dreverniškiams.“

Dirbdama mėgstamą darbą Drevernos filialo bibliotekininkė Vilma Klipštienė nepajuto, kad šią gegužę – 25-eri metai, kai čia dirba. Užaugo nauja skaitytojų karta. Paskutiniaisiais metais – naujos, netikėtos patirtys, dirbti teko nuotoliniu būdu, tačiau ryšys su skaitytojais nenutrūko. Šiuo sudėtingu laiku jiems dar labiau reikia knygų. „Labai pasiilgome tiesioginio bendravimo“, – prisipažino bibliotekininkė.

Anksti sudomino bibliotekininkystė

Drevernos biblioteka – šviesi ir jauki. Pandeminę nuotaiką skaidrina paveikslai su ryškiaspalviais gėlių žiedais. Buvusi dreverniškė Asta Banžienė balandžio mėnesį bibliotekų savaitės proga surengė savo darbų parodėlę. Užsukę skaitytojai grožisi ir stebisi, kaip gražiai nupiešta. Sužinoję, kad autorė juos nutapė ant trafaretų kūrybiškai derindama spalvas, užsidega noru patys tai daryti.

„Mūsų erdvė dėkinga – visi eksponatai gražiai dera. Skaitytojai sako, jog čia gera sėdėti ir į juos žiūrėti. Surengėme įvairių parodų – piešinių, siuvinėjimo, lėlių. Gimnazistė Gintarė Jauraitė pristatė savo fotografijas. Iš Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos buvo atkeliavusi paroda apie Japoniją“, – šypsojosi V. Klipštienė.

Drevernos bibliotekoje įsiplieskė ir jos meilė knygai, troškimas rinktis bibliotekininkystę. „Nuo mažens patiko skaityti. Ši biblioteka – pirmoji mano gyvenime. Čia atbėgdavau ir praleisdavau daug laiko – mūsų vaikystėje nebuvo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, net televizoriaus – visą laisvalaikį užpildė knygos, – atskleidė pašnekovė. – Man patiko bibliotekininkės darbas – žiūrėjau, kaip tuomet dirbo Ramutė Gylienė, kaip ima korteles, rašo. Ir dabar man bendravimas su skaitytojais – nuostabus dalykas.“

Ne tik skaityti užsuka

Studijuodama Telšių kultūros mokykloje Vilma atliko praktiką Drevernos bibliotekoje, bet paskyrimą dirbti gavo į Venckų biblioteką. „Labai norėjau čia kažką keisti, susikurti jaukią aplinką. Kai prieš 25 metus atėjau į Dreverną, irgi troškau daug ką pakeisti – savaip išdėstyti knygų lentynas“, – atskleidė bibliotekininkė.

Radusi apgailėtinas bibliotekos patalpas ji mažai ką galėjo pakeisti, nes žiemą sienas aptraukdavo šerkšnas. Prieš kelerius metus renovavus šį pastatą, pasikeitė darbo sąlygos, patogu tapo skaitytojams. Nuo to laiko V. Klipštienė juos pasitinka pasipuošusi, o ne šiltai apsimūturiavusi kaip anksčiau. „Dabar bibliotekoje ne tik knygos – ir 4 kompiuteriai. Gyventojai užsuka skenuoti dokumentų, kitų reikalų tvarkyti. Gauname daug knygų pagal skaitytojų poreikius – nuo meilės romanų iki detektyvinių, fantastinių“, – džiaugėsi pašnekovė.

Iš viso bibliotekoje – apie 5 tūkst. knygų. „Dalijamės knygomis su kitais filialais – ko neturi Priekulės ar Agluonėnų, pasiūlome mes. Net į Klaipėdą iškeliauja knygų – ten daug dvyliktokų, pritrūksta mokslui reikalingos literatūros. Savanore knygneše dirba mano sesuo – nuveža į Klaipėdą“, – dėstė V. Klipštienė.

Skaitytojo portretas – įvairiaspalvis

Drevernos bibliotekoje užsiregistravę 300 skaitytojų. Čia užsuka ir į Dreverną atvykę poilsiautojai. „Tarp skaitytojų – daugiausia vyresnio amžiaus moterys. Jos nori lengvesnio turinio knygų. Labai populiarus Rokas Flikas, su kuriuo surengėme susitikimą. Šio autoriaus knyga „Šiaurės Sachara“ ėjo iš rankų į rankas – teko sąrašą daryti, kad visi norintys galėtų perskaityti“, – kalbėjo V. Klipštienė.

Pasak jos, vyrai – detektyvų mėgėjai. Knygas skolinasi ir vežasi į kelionę tolimųjų reisų vairuotojai iš Drevernos. „Grįžęs Saulius pasakojo, jog Prancūzijoje buvo filmuojamas filmas apie tolimųjų reisų vairuotojus. Jis tuo metu skaitė knygą, filmo kūrėjams pradėjus klausinėti, ką veikia, atsakė, jog iš Drevernos atsivežtą knygą skaito. Taigi pareklamavo mūsų kaimą užsienyje“, – šypsojosi bibliotekininkė.

V. Klipštienė pasakojo, jog prieš pandemiją buvo suburtas knygų mylėtojų klubas. „Susirinkusios skaitėme I. Simonaitytės „Pikčiurnienę“, aptarėme veikėjus, prisiminėme rašytoją, kai kurios skaitytojos ją pažinojo ar bent buvo mačiusios. Vėliau planavo skaityti Žemaitės kūrinius, bet sustabdė karantinas“, – apgailestavo pašnekovė.

Per karantiną renginiai vyko virtualioje erdvėje. „Juos organizavome kartu su kultūros namų renginių organizatore Virgina Asnauskiene. Šiemet ne kartą teko filmuotis – nauji potyriai. Balandžio 2 d. Tarptautinės vaikų knygos dienos proga pasipuošusios tautiniais rūbais virtualioje erdvėje skaitėme knygą, – atskleidė V. Klipštienė. – Parengiau virtualią retrospektyvinę fotoparodą – susidomėjo skaitytojai. Tačiau labai pasiilgome skaitytojų, gyvo bendravimo.“

V. Klipštienė neįsivaizduoja Drevernos be bibliotekos, nes tai – kultūros dalis. „Daug ką darome kartu su kultūros namų, vaikų darželio, Gargždų krašto muziejaus etnografinės Jono Gižo sodybos darbuotojais“, – kalbėjo bibliotekininkė. Ji dalyvauja folkloro grupėje „Žvejytės“. „Koncertuojame turistams ne tik iš Lietuvos, ir užsieniečių atvyksta. Smagu, kad jie iš Drevernos išsiveža gražių įspūdžių, dalelę kultūros“, – sakė V. Klipštienė.

Virginija LAPIENĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių