Butkuose etnografinė sodyba mena kaimo praeitį

Etnografinė sodyba, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, senajame Butkų kaime liudija dramatišką Klaipėdos krašto gyventojų likimą. Čia gyveno paskutinieji lietuvininkai Pareigiai. Jų atminimą saugo dabartiniai sodybos šeimininkai, kurie prieš 5 metus surengė stubos šimtmečio minėjimą. Namas gyvena ilgiau nei žmogus.

Stubos šimtmečio šventė

Kadaise šioje sodyboje gyvenimą kūrė pasiturintys ūkininkai Pareigiai. Ana Grobštaitė iš gretimo kaimo atitekėjo į vyro Martyno Pareigio ūkį, kurio tėvai anuomet valdė 47 ha žemės. Vaikystėje pakrikštyta Ana, nebesipriešino sovietmečiu pervadinta Ona. Ji neapleido savo gimtinės, ištvėrusi istorinį virsmą ir su tuo susijusias lietuvininkų negandas.

Klaipėdos krašto architektūrinio stiliaus gyvenamajam namui jau 105-eri metai. Išlikęs ne tik šis

„Tai pavyzdys, kaip reikia tvarkytis“, – akcentavo S. Šmatauskienė, kalbėdama apie Butkų etnografinės sodybos šeimininkus Kaubrius ir Dubickus.

pastatas, bet ir didelis tvartas, svirnas. Šios sodybos savininkai Irena ir Stasys Kaubriai bei Snieguolė ir Dainius Dubickai, paskatinti draugų, prieš 5 metus surengė jos šimtmečio minėjimą. Į išskirtinę šventę susirinko aplinkui gyvenantys kaimynai su šeimomis, draugai. Kaip atrodo antrą šimtmetį skaičiuojantis gyvenamasis namas? „Jam daug metų, bet išsilaikęs gerai. Autentiškas pastatas. Sienos sumūrytos iš geros kokybės raudonų plytų. Labai svarbūs stogo pakraigės papuošimai – vėjalentės, kuriose išpjaustinėti augalų motyvai. Čerpių stogą teko pakeisti šiferio danga, nes jų nebeatlaikė medinės konstrukcijos“, – pasakojo viena iš savininkių, čia praleidusi vaikystę, jaunystę, o sulaukusi brandos, vėl čia sugrįžusi I. Kaubrienė, kurią užaugino Ona ir Martynas Pareigiai.

Paskutinieji lietuvininkai

Išskirtinės etnografinės sodybos gyventoja Irena kalbėjo, jog įstatymai neleidžia keisti pastato išorės, o viduje galima tvarkytis, kaip nori. „Tačiau patalpų išdėstymo mes nekeitėme. Įsirengėme vandentiekį ir kanalizaciją, tačiau virtuvėje tebėra senovinė vandens pompa, kuria anuomet iš kieme esančio šulinio pumpuodavo vandenį. Prisimenu, kaip vaikystėje ją dar naudojo, tačiau nebenubėgdavo nuotekos“, – pasakojo I. Kaubrienė.

Apie lietuvininkų buitį byloja ir išsaugoti autentiški baldai: medinės lovos, skrynia, bufetai. Viename kambaryje tebėra originali koklių krosnis. Apie buvusios šeimininkės O. Pareigienės pomėgį siuvinėti liudija rankdarbiai, išlikę senų paveikslų bei kitų praėjusio gyvenimo reliktų. Irena pasakojo, jog mama buvusi puiki šeimininkė, dažnai kviečiama ruošti pobūvius. „Ji kepė gardžius pyragus pagal šišioniškių receptus. Ir mane išmokė“, – džiaugėsi pašnekovė.

Pasak Irenos, 1976 m. mirus vyrui, O. Pareigienė dalį sodybos pardavusi. Likusioje gyveno iki 1986 m., o vėliau – pas Ireną, Klaipėdoje dirbančią medike. O. Pareigienė amžino poilsio atgulė prieš keliolika metų, sulaukusi 81-erių. Pareigiai, anot pašnekovės, buvo paskutinieji lietuvininkai Butkų kaime.

Namas gyvena ilgiau už žmogų

I. Kaubrienė pasakojo, jog ruošdamiesi sodybos šimtmečio minėjimui, surinko Pareigių giminės istoriją. Ją bei kaimo istoriją pristatė į šios sukakties minėjimą susirinkusiems žmonėms.

Šventės dalyviai Pareigių atminimą pagerbė apsilankę kapinaitėse. „Sukaktuvininko, šimtmečio sulaukusio namo, pakelti negalėjome, taigi pagerbėme apjuosdami rankomis“, – šypsodamasi prisiminė renginio akcentą I. Kaubrienė, pridurdama, jog apie Butkų, kadaise vadintų Butkeliais, kaimą galima rasti ne vienoje knygoje, pasakojančioje apie Klaipėdos kraštą. Ji parodė Domo Kauno išleistoje „Mažosios Lietuvos knygų link“ išspausdintą O. Pareigienės nuotrauką. „Jaunimas irgi domisi mūsų kaimu: klaipėdiškė studentė, kurios tėvai kuriasi Butkuose, rašo apie jį mokslinį darbą“, – sakė pašnekovė.

Paskutinieji šio kaimo lietuvininkai Ona ir Martynas Pareigiai, senokai išėję amžinybėn, ilsisi Butkų kaimo kapinaitėse, netoli savo senosios sodybos, savo žemėje. Irena su šeima tvarko ne tik ją, bet ir puoselėja amžinojo poilsio vietelę, kurioje palaidoti kelių Pareigių giminės kartų atstovai. „Mano seneliai, proseneliai, jų vaikai, – sakė I. Kaubrienė. – Čia atgulsime ir mes.“

Namas gyvena ilgiau už žmogų.

• Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Sonata Šmatauskienė:

  – Kultūros vertybių registre įregistruotos šios etnoarchitektūrinės sodybos: Eidukų, Veiviržėnų, Butkų, Svencelės. Tai privačios sodybos, kurias rūpestingai tvarko šeimininkai. Neseniai įrašytas ir Jono Birškaus sodybos namas (Sendvario seniūnijoje), tačiau dėl jo priežiūros yra problemų, neaišku, ar pavyks jį išsaugoti.

  Be to, Klaipėdos rajone yra Jono Gižo sodyba Drevernoje, Agluonėnų etnoarchitektūrinė sodyba bei S. Dariaus sodyba-memorialinis parkas Dariškės kaime. Tai visuomeninės paskirties pastatai, kurie yra valstybės nuosavybė.

  Vienos atspindi Mažosios Lietuvos architektūros bruožus, o kitos – Žemaitijos krašto. Pastarajame regione gyvenamieji namai mediniai, o Klaipėdos krašte – mūriniai.

  Etnoarchitektūrinių sodybų savininkai juos tvarkydami privalo vadovautis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais kultūros paveldo apsaugą.

• Kultūros vertybių registre įregistruota Butkų kaimo etnoarchitektūros sodyba įkurta 19 a. pabaigoje, tvarkyta 20 a. 9-ame dešimtmetyje. Jos komplekso statiniai – stuba, svirnas ir tvartas. Vertingosios savybės – įvažiavimo vartų raudonų plytų mūro stulpai. Sodybos reljefas lygus, išlikęs akmenimis mūrytas šulinys, kūdra, senų medžių grupės bei pavieniai medžiai. Šis objektas vertingas etnokultūriniu ir architektūriniu požiūriu.