Buvęs endriejaviškis menišką sielą atvėrė kraštiečiams
Su meile gimtinei savo unikalių paveikslų paroda Endriejavo bibliotekoje kraštietis Viktoras Ašmontas pasitiko miestelio jubiliejinius metus. Pirmą kartą šilutiškis menine raiška atvėrė sielą savo gimtinės bendruomenei.
„Paskambino Viktoro Ašmonto sūnus Egidijus ir pasiūlė surengti tėčio darbų parodą, bet tada dar neturėjome kultūros namų, – „Bangai“ pasakojo Jono Lankučio viešosios bibliotekos Endriejavo filialo bibliotekininkė Rita Žadeikytė. – Šiemet minėsime 245-ąjį miestelio gimtadienį – mūsų kraštiečio unikalių darbų paroda pradėjome jubiliejinius metus.“ Į parodos atidarymą gimtinėje sausio pradžioje V. Ašmontas atvyko su savo artimaisiais, čia pasitiko būrys endriejaviškių.
Neįprasta technika sukurti paveikslai visus nustebino kūrybiškumu, nuoširdumu. Iš vytelių dalelyčių, gintaro kruopelyčių, smilčių ir melsvų akcentų kruopščiai sudėlioti, subtiliai suderintų spalvų ir formų, išjausti pasaulio vaizdiniai. Nė vieno pavadinimo – laisvė žiūrovui pajusti, interpretuoti autoriaus idėją. Paveiksluose – augaliniai, mitologiniai motyvai. Ryškiausias – Pasaulio medžio simbolis: šaknimis – į žemę, šakomis – į dangų. Ir tokia dermė: apie medį – iš medžio. Čia atsispindi ir žmogui nepavaldi laiko slinktis, yra šviesos, meilės, šilumos simbolių. O stilizuota trobelė medžių apsuptyje – ar ne gimtinės ilgesio įkvėpta?
Pasikalbėti su autoriumi nepavyko. Pasak sesers pedagogės Janinos Žemgulienės, Viktoras labai kuklus, jam labiau patinka ir lengviau dirbti nei kalbėti. Apie save jis kalba paveiksluose, plačiai atverdamas sielą pirmiausia gimtojo krašto žmonėms. Endriejave – pirmoji autorinė V. Ašmonto darbų paroda.
„Žinojau, kad Viktoras kuria paveikslus, bet ši paroda buvo netikėtumas. Nežinojau, kad jis turi tiek kantrybės, – prisipažino J. Žemgulienė. – Brolis keliolika metų gyveno Airijoje, kur pradėjo kurti šiuos darbus. Dabar jau pensininkas, su šeima apsigyvenęs Šilutėje, džiaugiasi atrastu pomėgiu. Jis nė vieno paveikslo nėra pardavęs, nekuria pagal užsakymus. Kai dabar jo paprašė sukurti darbą miestelio jubiliejui, Viktoras sutriko.“
Parodos atidaryme dalyvavę žmonės rinkosi jų jausmus palietusius paveikslus ir prašė parduoti. Autorius sutriko nežinodamas, kiek prašyti. Pasak sesers Janinos, tokios sėkmės, kraštiečių pripažinimo, jis nesitikėjo.
Šiluma, šeimyniškumu dvelkiantis parodos atidarymas: vedėja R. Žadeikytė skaitė V. Ašmonto sūnaus Egidijaus eiles. Jo eilėraščiai išspausdinti šilutiškių literatų poezijos rinkinyje. Viktoras – savamokslis, jokių meno pažinimo pagrindų nesimokęs. Ši kūrybinė gyslelė giminės genuose užkoduota. „Mūsų senelis buvo nagingas kalvis, šį amatą perdavęs tėveliui Dominykui Ašmontui, kuris buvo ir puikus medžio meistras“, – atskleidė J. Žemgulienė.
„Bangoje“ ne kartą pasakojome apie vieną iš gražiausių Endriejavo seniūnijoje Marytės ir Dominyko Ašmontų sodybą Auksorų kaime. Išmoningai, su meile jos aplinką tvarkė darbštūs šviesaus atminimo šeimininkai: Dominykas restauravo senąją klėtelę, sumeistravo mažosios architektūros elementų, o Marytė labai mėgo gėles – su martele sodino, kad visur skleistųsi žiedai. Po vyro mirties ilgai gedėjusiai našlei gyvenimo džiaugsmą grąžino gėlių žiedai. Bet ir ji prieš 5 metus išėjo amžinos šviesos keliu. Dabar šioje sodyboje gyvena jaunėlis sūnus Egidijus su šeima ir su didžiausiu entuziazmu ją gražina, puoselėja.
Savo vidinį pasaulį išskirtiniuose paveiksluose atvėrusio V. Ašmonto parodą Endriejavo bibliotekoje galima pamatyti iki vasario 17 d.
Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo ir autorės nuotr.
