Didžiausias užtaisas pačiam tobulėti – motyvuoti kariai

Tuo įsitikinęs 302 lengvosios pėstininkų kuopos vadas kapitonas Linas Ambaziūnas

„Jau žinojau, kad Gargžduose einu tarnauti į pačią geriausią kuopą, jau vien tas priverčia stengtis. Be to, turime labai šaunų kolektyvą, tai – jauni, energingi, veržlūs, įnoringi kariai, negali nesistengti dėl jų. Pats didžiausias užtaisas tie kariai, kurie nori sužinoti bei tobulėti. Man tai patinka, nes jaučiu, kad pats tobulėju ir tuo pačiu mokau savo karius“, – kalbėjo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302 lengvosios pėstininkų kuopos vadas kpt. L. AMBRAZIŪNAS.

 

Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302 lengvosios pėstininkų kuopos vadas kpt. Linas AMBRAZIŪNAS kuopai Gargžduose pradėjo vadovauti praėjusių metų rudenį ir džiaugiausi galėdamas dirbti su jau trečią kartą iš eilės pripažinta geriausia kuopa Krašto apsaugos savanorių pajėgose.

Kapitonas L. Ambraziūnas gyvenimo kelio pasirinkimą sieja su savo gimimo data, kuri yra labai svarbi Lietuvai – tai Vasario 16-oji. Kuopos vadas pasvarstė, kad tai galėjo būti priežastis pasirinkti kariuomenę. Taip pat jis prisipažįsta, kad jo pasirinkimas studijuoti aukštojoje karo mokykloje buvo iššūkis pačiam sau.

Tėvo pėdomis nebesekė

– Linai, visgi kodėl pasirinkote kariuomenę?

– Mokiausi Kaune Ąžuolo katalikiškoje vidurinėje mokykloje, baigiau 2001 metais. Buvau labai aktyvus, sportavau. Dar darželyje bei pirmoje klasėje šokau pramoginius šokius. Net buvau neblogas šokėjas, tačiau tai daryti man nepatiko ir šią veiklą pakeičiau į plaukimą. Daug treniravausi, pasiekiau neblogų rezultatų.

Kai rinkausi studijas, tais pačiais metais įstojau į Lietuvos karo ir į Kūno kultūros akademijas. Prisipažinsiu, mokykloje visada domėjausi tik sportu. Mano tėtis buvo kūno kultūros mokytojas, todėl ir aš ruošiausi panašiai savo ateičiai. Tačiau pamažu supratau, kad sportas man jau pažįstamas, o tuo metu norėjau kažko naujo. Tiesą pasakius, prieš tai kariuomene niekada nesidomėjau, nežinojau, kas ta kariuomenė, ką ten veikia kariai. Todėl buvo įdomu viską sužinoti ir tuo pačiu išbandyti save, pažiūrėti, kiek esu tam pasiruošęs.

– Ar kada nors gailėjotės, kad pasirinkote Lietuvos karo akademiją ir nenuėjote tėvo pėdomis?

– Ne, niekada nesigailėjau. Buvo sunku, bet kai nėra lengva, tada ir įdomu. Lietuvos karo akademijoje tikrai nebuvo lengva, ten buvo sunku ir fiziškai, ir morališkai. Turėjau ką veikti, kur stengtis. Būdamas atletiškas, viską ištvėriau lengviau, kitiems pirmakursiams nuo pirmos dienos buvo tikrai sunku. Prasidėjus baziniams kursams, kai išvažiavome į miškus, prasidėjus žygiams su kuprinėmis ir be kuprinių, kada visur aplink smėlis, rankos suskilinėja, kai tave nuolat spaudžia, kad vis kažko nepadarei arba padarei netinkamai, patikėkit, buvo tikrai labai sunku ištverti. Bet gal man tas ir patiko.

Lemtinga pažintis – studijose

– Kodėl tarnaujate Klaipėdoje, o ne savo gimtajame mieste Kaune?

– Jeigu atvirai, labiausiai norėjau tarnauti su draugaus iš akademijos. Mes visi kartu pasirinkome Klaipėdą, kurios iš viso nepažinojau, tačiau susipažinau su naujais, įdomiais žmonėmis, beje, ir su savo žmona.

– Kaip Jūsų draugė, būsimoji žmona sureagavo į tai, kad esate kariškis?

– Baigęs akademiją iš karto įstojau į Mykolo Romerio universitetą, teisės ir valdymo studijas. Ten ir susipažinau su būsima žmona. Ji studijavo jūrų teisę, išlyginamosios studijos mums vyko kartu.

Iš pradžių mudu buvome tik draugai ir apie kariuomenę nekalbėjome. Tik atsimenu vieną momentą, kuomet mane paskyrė tarnauti Tauragėje. Atsirado atstumas ir abejonė, kaip čia bus, jeigu važinėsiu po visą Lietuvą ir nebūsiu šalia. Tada ji nusprendė, kad niekur nevažiuos. Taip pradėjome kurtis Klaipėdoje, nors nežinojome, kas bus toliau.

Galbūt teks vykti į misiją ir kartais būna tokių pasiūlymų. Su žmona pasikalbame šiuo klausimu ir baimių iš jos pusės tikrai yra. Kad ji nesijaudintų, stengiuosi jai nieko nesakyti, kol iki galo nesužinau, ar vyksiu, ar ne.

Reikalui esant pasiaukotų

– Koks įsimintiniausias įvykis, nutikęs per jūsų karjerą?

– Smiltynėje kilęs gaisras. Reikėjo operatyviai suburti nemažą karių skaičių. Man buvo labai malonu, kad tie kariai, kurie dirbo arba mokėsi, metė viską ir atvyko kaip įmanoma greičiau mums padėti užgesinti gaisrą.

Gaisro metu patyrėme didžiulį karštį, visi buvome pajuodę, kai kuriems net batai išsilydė ir uniformos sudegė. Kai kur dar buvo likę sprogmenų po karo, tad kai kuriomis akimirkomis sproginėjo tie užtaisai. Patyrėme ir šiek tiek jaudulio, ir sunkumo, bet visi labai stengėsi ir jautėsi mūsų kolektyviškumas.

Tas sutelktumas buvo toks akivaizdus, kad tuomet pagalvojau, kad jeigu būtų rimtesnė situacija, jeigu prasidėtų karinis konfliktas, kad vis dėlto tie kariai yra patriotiški ir reikalui esant galėtų paaukoti savo gyvybes.

– Kas įkvepia siekti gerų rezultatų Jūsų darbe?

– Jau žinojau, kad Gargžduose einu tarnauti į pačią geriausią kuopą, jau vien tas priverčia stengtis. Be to, turime labai šaunų kolektyvą, tai – jauni, energingi, veržlūs, įnoringi kariai, negali nesistengti dėl jų. Pats didžiausias užtaisas tie kariai, kurie nori sužinoti bei tobulėti. Man tai patinka, nes jaučiu, kad pats tobulėju ir tuo pačiu mokau savo karius.

Su mūsų jaunimu reikia dirbti nuosekliai, nes jaučiame, kad Lietuvoje po truputėlį išblėsta patriotiškumas. Jeigu atvirai, dauguma į kariuomenę ateina, nes yra šaukiami. Tačiau nemaža dalis ateina dėl mūsų draugiško kolektyvo.

Dėl kareiviškų batų neprieštarautų

– Kuo užsiimate laisvalaikiu? Kaip kuopos kariai leidžia laisvalaikį?

– Mėgstu aktyvų laisvalaikį – važinėju dviračiu, plaukioju baidarėmis, žiemą slidinėju, čiuožinėju, vasarą žaidžiu tinklinį. Mokyklos laikais labai daug keliaudavau, dabar taip pat labai patinka tai daryti, tik laiko stinga.

Sportas – mano pomėgis, tačiau šiuo metu tai darau tik dėl savęs. Anksčiau dalyvaudavau varžybose, dar kai mokiausi karo akademijoje treniravausi ir karinę penkiakovę.

Dar labai mėgstu gamtą, stengiuosi sode pabūti, prižiūriu medžius. Mokykloje man patiko biologijos pamokos, ypač tai, kas susiję su botanika ir augalais.

Neoficialioje aplinkoje mes paminime kariuomenės šventes, švenčiame savo kuopos rate. Kažkokių gilių tradicijų neturime, tačiau kuopoje yra muzikantų ir kitokių specialybių atstovų, kurie kūrybiški. Viską pasidarome patys, dėl to mums lėšų tam nereikia daug skirti.

– Ką manote apie moteris kariuomenėje? Ar norėtumėte, kad Jūsų dukra tarnautų Lietuvai?

– Kai pats pradėjau tarnauti, tai buvo viena iš pirmųjų moterų laidų, priimtų į kariuomenę. Tada tikrai atrodė, kad joms čia ne vieta. Man buvo nelengva, nors buvau fiziškai pasiruošęs, o moterims buvo dar sunkiau. Dabar netgi savo kuopoje turiu nemažai tarnaujančių moterų. Esu įsitikinęs, kad jos yra reikalingos. Jos stumia visus kitus į priekį, priverčia įdėti daugiau pastangų. Be to, specialybių kariuomenėje yra įvairių, todėl moterų darbas labai praverčia.

Savo dukros nestumiu nei į vieną, nei į kitą specialybę. Šiuo metu ji nori būti veterinarė, tačiau jeigu ji norėtų apsiauti kareiviškus batus, aš tam neprieštaraučiau.

Edita STARKOVAITĖ

Autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių