Direktorę labiausiai džiugina gražūs moksleivių žodžiai
„Kol kas negalvoju, jog Rugsėjo 1-ąją nebeateisiu“, – sako „Vaivorykštės“ vadovė
Ilgametė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos direktorė Irena Pintverytė po 27 vadovavimo metų užveria mokyklos duris. Po savaitės dar pasveikins 23-iąją abiturientų laidą brandos atestatų proga ir taps savo laiko šeimininke. Visuose renginiuose legendinis gimnazijos vadovės kreipinys į mokinius „Laba diena“ jau taps mokyklos istoriniu reliktu.
Esame dėkingi, kad mums, gimnazistams, „Jaunimo erdvės“ jauniesiems korespondentams, gimnazijos direktorė sutiko duoti išskirtinį interviu pasitikėdama mumis.
– Kuo jus sužavėjo pedagogo profesija? Karjerą pradėjote kaip rusų kalbos mokytoja. Kaip keitėsi požiūris į šią specialybę?
Tai buvo mūsų giminės profesija. Mano tėvai, tėčio sesuo, brolis ir jų antrosios pusės, mamos sesuo – visi jie buvo mokytojai. Iki mano kartos buvo daug pedagogų. Dabar nežinau, kodėl sumažėjo stojimas į šią profesiją. Tačiau kiekvienam skirtas savas kelias.
Ar norėtumėte grįžti ir dėstyti rusų kalbą?
Šiandien – tikrai ne. Dabar noriu pailsėti.
– Ar abejojote dėl darbo būnant mokyklos vadove?
Lietuvoje 1988 metais vyko svarbūs istoriniai įvykiai. Kadangi buvau rusų kalbos mokytoja, sumažėjo pamokų skaičius, tada pradėjau galvoti apie etikos mokytojos specialybę, jau lankiau seminarus, kad gaučiau reikiamos patirties. Tačiau tuo metu mane paskatino vadovauti Gargždų 3-iajai vidurinei mokyklai, kurios pirmasis direktorius V. Davidonis išvažiavo dirbti į Vilnių. Man buvo išreikštas pasitikėjimas, nes pati turbūt nebūčiau pasirinkusi švietimo įstaigos vadovo kelio, nors jau buvau dirbusi vadybinį darbą – direktoriaus pavaduotoja.
– Kaip atrodė pirmoji direktorės diena gimnazijoje?
Su daugeliu mokytojų buvome kartu dirbę 10 metų, gerai pažinojome vieni kitus, mus vienijo bendras tikslas – gimnazija. Reikėjo sutarimo ir susitarimų. Nuo to ir pradėjome.
– Kokių sunkumų teko patirti per 27 gimnazijos vadovavimo metus?
Problemų yra kasdien – toks yra gyvenimas. Jų buvo įvairių, tačiau džiaugiuosi, kad visas pavyko išspręsti. Visada žinojau: ateisiu į mokyklą, susitiksime su bendruomene ir viską išspręsime.
– Kokių džiaugsmų patyrėte darbe?
Labiausiai džiugina geri žodžiai. Smagu girdėti mokinių padėkas – tai yra pats geriausias dalykas.
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis? Kokių turite pomėgių?
Labai mėgstu keliauti, skaityti knygas. Anksčiau mėgau įvairius rankdarbius. Iš kiekvienos kelionės lieka daugybė įspūdžių. Dar nesuplanavau, kokias kitas šalis norėtųsi aplankyti, dabar turėsiu pakankamai laiko apmąstymui, tačiau labai svarbi gera kompanija – tuomet ir emocinė aplinka yra gera, į viską žiūriu kitaip. Tada ir problemos nebėra problemos. Juk kaip pašauksi – taip atsilieps.
– Ar namuose turite augintinį?
Ne, neturiu. Tai yra įsipareigojimas ir kyla problemų, jei norėčiau keliauti. Butas nėra didelis – anksčiau viename kambaryje gyveno mama.
– Pastebėjome, jog dažniausiai dėvite mėlynos spalvos drabužius. Galbūt stengėtės derėti prie gimnazijos spalvinio kodo?
Niekada nesistengiau prisiderinti.
– Per vadovavimo laikotarpį išleidote daugybę laidų. Galbūt įžvelgiate esminius skirtumus tarp jų tada ir dabar?
Vienas iš didelių pliusų – mokytis nori visi. Anksčiau mokęsi vaikai buvo aktyvesni popamokinėje veikloje: jei nebūdavo diskotekos, tai mokiniams buvo tarsi kokia bausmė. Kartais po karnavalų šventė tęsdavosi net iki ryto, todėl moksleiviai prašydavo auklėtojų padėti, pasilikti, švęsti kartu. Dabar tokių renginių mokyklose mažai kur surasi. Nebėra poreikio, nes jaunimas eina į kitas erdves.
– Kaip jautėtės pirmosios laidos brandos atestatų įteikimo dieną?
Visuomet jaudindavausi, ką pasakysiu. Nuolat ruošdavausi, skaitydavau palinkėjimus. Dar norisi priminti pajuokavimą, kodėl visada švenčių metu prašau 2 kartus pasakyti „laba diena“. Ne todėl, jog nesugalvočiau, ką pasakyti. Anksčiau, kai mokėsi mažesnių klasių mokiniai, visi sveikindavosi choru, todėl įpratau taip sveikintis.
– Ar tokios pat emocijos vyraus ir išleidžiant jūsų paskutinę šių metų laidą?
Nežinau, kokios emocijos užlies tą valandą. Be abejo, jaudinsiuosi, kaip ir kitais kartais. Negali išlikti ramus, spausdamas ranką tavo akyse subrendusiam jaunam žmogui, žengiančiam į savarankišką gyvenimą.
– Kaip, jūsų nuomone, atrodys ši Rugsėjo 1-oji?
Kol kas negalvoju, jog nebeateisiu. Aišku, bus keista. Šventės nuotaiką kuria visa bendruomenė. Tikiuosi, ji bus džiaugsminga kaip visada.
– Kokią paslaptį išduotumėte naujajai gimnazijos direktorei Onai Sturonienei?
Jeigu tik žinočiau kokią paslaptį, atnešiančią naudos gimnazijai, būtinai atskleisčiau, bet aš neturiu tokios paslapties. Patarimo? Taip, tikrai pasidalinsiu. O iš tikrųjų siūlyčiau pasinaudoti vieno Klaipėdos gimnazijos direktoriaus patirtimi, kuris kalbėjo, jog išgėrė labai daug kavos su bendruomenės nariais, siekdamas su jais susipažinti. Bendrystė, susikalbėjimas, sutarimas siekiant veiklos rezultatų yra labai svarbu. To ir linkėčiau naujai gimnazijos vadovei.
Kalbėjosi Gabrielė ČIUNKAITĖ ir Robertas MACIUS
Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.
