Doviliškės darbai –ir Velykų stalo puošmena

„Kartais žmonės įsivaizduoja, kad išskutinėti galima greitai, bet kuo ilgiau margini, tuo kiaušinis gražesnis“, – teigė tautodailininkė R. Ilginytė-Daukantienė.

Talentinga ir darbšti doviliškė Rima Ilginytė-Daukantienė, neseniai tapusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Gargždų sekcijos nare, galėtų vienu metu surengti kelias parodas. Moteris skutinėja ir margina velykinius kiaušinius, mezga, neria, siuva, siuvinėja ir vis dega noru išbandyti naujas kūrybos sritis ir technikas.
Margučiams reikia kantrybės
ir fantazijos

„Kai daugiau nei prieš 20 metų pamačiau per televiziją, kaip skutinėja velykinius kiaušinius, pagalvojau, jei ta moteris gali, kodėl aš negaliu“, – šypsojosi R. Ilginytė-Daukantienė. Kaip tarė, taip ir padarė. Noras buvo toks stiprus, kad tuoj pat nusidažė virtą kiaušinį tušu, nes dažų tuo metu neturėjo, ir ėmė skutinėti žirklutėmis. Ir pavyko!
Nei tušu, nei dažais pačios auginamų vištų kiaušinių Rima jau nebedažo, nes dažai lupasi, todėl naudoja tik svogūnų lukštus, o sodresnę spalvą išgauna įmaišydama ir raudonųjų svogūnų lukštų. Nors, sako, gal ir yra geresnių įrankių, skutinėja tapetams atpjauti skirtais peiliukais. „Pasiėmusi į ranką kiaušinį imu iškart skutinėti, nieko nepiešiu. Pasistengus galima išgauti daugybę raštų ir įvairių atspalvių“, – sakė Rima, galinti ir visą dieną skutinėti vieną kiaušinį. Taip atsiranda paukščiukai, kiškučiai, medžiai, net bažnyčią yra išskutinėjusi! Vis dėlto kai nėra noro, tokio darbo Rima nesiima. Kiek dabar namuose turi skutinėtų velykinių kiaušinių, pati nežino, bet esą daug, labai daug, o kiek dar išdovanota. Ant kai kurių kiaušinių yra išskutinėjusi ir datą, tad galima pamatyti ir 2004 metų margutį.
Kur kas greitesnis marginimo vašku procesas, kuriuo doviliškė dalijosi ir Klaipėdos etninės kultūros centro „YouTube“ kanale. Norintiems Velykų stalui nusimarginti kiaušinių Rima pataria naudoti tik natūralų vašką. Doviliškė įsitikinusi, kad fantazijai skleistis labiau tinka skutinėjimas, tačiau jis reikalauja daugiau kantrybės ir pastangų. O to Rimai galima pavydėti: ji vis dar norėtų išskutinėti labai smulkų raštą naudodama net lupą, tačiau abejoja, ar kada bandys skutinėti stručio kiaušinį, nes labai didelis, sunku būtų rankoje išlaikyti.
Siuva, neria, mezga
Vilniuje technikume siuvimo technologės profesiją įgijusi Rima – auksinių rankų siuvėjos, kuri ir mezgė, nėrė, dukra. Vaikystėje išmokusi siūti, Rima labai norėjo išmokti nerti ir megzti. Pirmą lininę servetėlę nunėrė mokydamasi Vilniuje, o dabar gali išnerti ir išmegzti be schemų įmantriausius suknelių, megztinių ir kt. raštus. „Kiekvienas, manau, galėtų“, – pastebėjo visų galų meistrė, tačiau pripažino, kad įgimta meniškumo gyslelė turbūt reikalinga kaip ir loginis mąstymas.
Savo mezginiais, nėriniais Rima puošėsi ir pati, puošia ir dukrelę. Mergaitė vertina mamos rankų darbą, todėl prieš kelerius metus paprašė aprengti ir mėgstamas lėles. „Sumezgiau visus siūlus iki paskutinio galelio“, – juokėsi Rima, prinėrusi ir primezgusi suknučių, sijonukų, megztinių ir kitų grožybių dukrelės lėlėms. Moteris taip panirdavo į mezginius, kad į laikrodį nebežiūrėdavo – dieną pakeisdavo naktis.
Rimos aprengtos lėlės galėtų užimti vieną parodos salę, o kitoje būtų galima demonstruoti vaikiškų megztų, nertų ir siūtų drabužių kolekcijas. Nei kruopštumo, nei kūrybiškumo iš doviliškės kūrėjos neatimsi, o kalbas apie tvarumą ji seniai pavertė susižavėjimą keliančiais darbais. „Kam išmesti drabužį, jei jį galima apnaujinti? Išaugtą vaikišką pailginu, pakeičiu kokią detalę, o iš senų džinsų ar kito audinio atraižų esu pasiuvusi daug rankinių“, – pasakojo Rima. Kai kurios rankinės iškeliavo net į Švediją, kur gyvena Rimos brolis.
Nepakankamai vertina
Rima sau kelia didelius reikalavimus ir beveik niekada nėra visiškai patenkinta savo sukurtais darbais. „Iš nuotraukos galiu pasakyti, ar siuvinys kokybiškas. Siūlė turi būti tiesi, išvirkščioje pusėje irgi tvarkinga, o jei neriu, stengiuosi, kad būtų kuo mažiau siūlių“, – savo darbo principus atskleidė talentinga moteris. Šiais persisotinimo laikais, kai pilnos parduotuvės visko, ko širdis geidžia, išgyventi iš užsakymų būtų neįmanoma. „Siuvimas prasideda nuo pamatavimo, modelio parinkimo, brėžinių, iškarpų… Vėliau reikia sukirpti, sudaigstyti, vėl pamatuoti ir dar kartą – siūles susiuvus“, – nematomą, bet daug laiko atimantį procesą vardijo Rima. Jos nuomone, Lietuvoje rankų darbas nepakankamai vertinamas, tad kartais, norėdama pasidžiaugti ką nors sau pasisiuvusi, išgirsta, kokia prasmė, juk visko yra parduotuvėse. Tačiau talento ir kūrybiškumo už jokius pinigus nenusipirksi.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių