Dr. Vilius Bartninkas: „Lietuvos istorija yra ne tik žygiai ir statybos, bet ir aktai, statutai, poemos ir konstitucijos. Tekstai brėžia idealios Lietuvos vertybių ir tikslų kontūrus, darbai geriau ar blogiau tai įgyvendina“
2023 m. Valstybės nepriklausomybės stipendijos laureato dr. Viliaus Bartninko kalba, pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtame minėjime ir Valstybės Nepriklausomybės stipendijos įteikimo ceremonijoje:
Gerbiami Lietuvos Respublikos vadovai ir vadovės, Seimo nariai ir narės, valstybės atkūrėjai ir atkūrėjos, užsienio ambasadoriai, brangūs svečiai,
Dėkoju Komisijai už suteiktą apdovanojimą, progą į Jus kreiptis ir paskatą gilintis į rašytojo Petro Dirgėlos ir publicisto Gintaro Beresnevičiaus kūrybą. Šiems autoriams rašymas reiškė rūpinimąsi Lietuva. Savo veikaluose jie nerimavo, kad viešasis reikalas nyksta iš kasdien gausėjančių mūsų nesutarimų, kad sąžinė ir atmintis, artimo meilė ir teisingumas yra pavirtusios kaimynėmis, kurios tesusitinka valstybinių švenčių metu, kad viešos kalbos dažniau nutyli nei pasako tai, ką reikia pasakyti. Tačiau jų nerimas tikrai nebuvo kritika. Tai buvo pretekstas dairytis į praeities ženklus ir ateities galimybes, ieškant to, kas mus atgaivintų. Jie abu ieškojo idealios Lietuvos. Ne pasakų, ne reklaminių įvaizdžių, bet idėjų ir simbolių, sąvokų ir tekstų, kuriuos mes kartu, kaip politinė tauta, esame sukūrę ir nepaliaujame kurti.
Šiandien švenčiame būtent tokį kūrinį, mūsų valstybės nepriklausomybės atstatymą ir jo Aktą, tekstą, kuriuo šis veiksmas išreikštas. Politikoje dažniau vertiname darbus, vis dar sakome „mažiau kalbų, daugiau darbų“, primiršdami, kad žodžiai ir darbai sudaro nedalomą visumą. Lietuvos istorija yra ne tik žygiai ir statybos, bet ir laiškai, aktai, statutai, poemos, eilėraščiai ir konstitucijos. Tekstai brėžia idealios Lietuvos vertybių ir tikslų kontūrus, darbai geriau ar blogiau tai įgyvendina.
Mūsų valstybės idealas ir dabar yra kruopščiai saugomas 1992 m. spalio 25 d. priimtos Konstitucijos. Šis idealas savo išgryninta forma pasirodo Konstitucijos pradžioje, Preambulėje. Preambulė prasideda nuo praeities laiko ir prisiminimo: „Lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę“. Tarsi pabudusi po gilaus politinio miego, tautos atmintis išsklaido sapnus sugrąžindama į tikrovę, suvokimą, kad esame valstybė, o kartu su savimi atnešdama prisiminimų bangą.
Preambulės toliau minimi prisiminimai yra apie mūsų politinės gyvasties ženklus – sukurtus teisynus, dalyvautas kovas, perduotą kultūrinį palikimą – ir šie ženklai nurodo į gausybę istorinių pasakojimų. Petras Dirgėla mus mėgo vadinti mažais istorijos mikrobais, žmonėmis, kurie turi tvirtą buvimą istorijos tėkmėje. Šie pasakojimai taip pat primena apie mūsų ryšius su aplinkinėmis tautomis ir valstybėmis, apie amžiną pareigą priešintis despotijoms ir padėti laisvės draugams. Šiandien tokią pareigą vykdome Ukrainai, iki kol jos jau turima moralinė pergalė taps ir politine pergale.
Atmintyje atrandame, kad kiekvienas iš mūsų yra istorinis ir politinis veikėjas. Būtent apie veikimą toliau jau esamuoju laiku kalba ir Preambulė. Ji išskiria dviejų veiksmų svarbą dabarčiai: aktyvią kūrybą, kurios realizavimo formas kiekvienas iš mūsų laisvai renkasi, savo gyvenime ir rūpinimąsi tarpusavio bendrystės saitais, santarve. Gintaras Beresnevičius tai įvardijo Vyčio ir Rūpintojėlio simboliais. Vytis žymi aktyvią jėgą, pasitikinčią savimi ir atvirą naujovėms, Rūpintojėlis nurodo į kontempliatyvų, rūpestingą santykį su tikrove. Beresnevičius tikėjo, kad niekas negali savintis šių simbolių atskirai, nes kiekviename iš mūsų jie yra įrašyti.
Žmogiškasis vyksmas negali būti betikslis, todėl Preambulė baigiasi žvilgsniu į ateitį ir jos moralinėmis gairėmis. Ji pareiškia, kad nuo šiol mes sieksime „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Tai yra sunki užduotis mums. Atvirumas įpareigoja gerbti žmogaus orumą ir žmonių įvairovę, puoselėjant tai saugančias teises ir institucijas, be to, kuriant ir naujas. Teisingumas reikalauja atrasti tokius gėrybių paskirstymo būdus valstybės struktūrose, kurie įgalintų piliečius klestėti ir patiems siekti savo išsipildymo. Darna numato viešąjį gyvenimą, pagrįstą empatija, gebėjimu tartis girdint ir suprantant vienas kitą.
Šį pažadą mes esame priėmę ir šiandien kaip niekad anksčiau turime stengtis atrasti tas politines ir teisines formas, kurios leistų jį įgyvendinti.
Preambulė yra ypatinga Konstitucijos dalis. Antikos filosofas Platonas manė, kad įžangos į įstatymus sutvirtina juos: preambulės yra tai, kas saugo įstatymo balsą piliečių sielose.
Tad nepaliaukime klausytis mūsų steigties dokumentų.
Gražios Jums visiems šventės!
