Emigrantų palikti vaikai: nutrūkęs emocinis ryšys

Daugėjant emigruojančių rajono gyventojų, didėja ir jų paliktų vaikų skaičius. Paskutinę praėjusių metų dieną 44 emigrantų vaikai gyveno 37 globėjų šeimose. Didžioji dalis – Gargždų seniūnijoje, po kelis – Priekulės, Vėžaičių, Dovilų bei kitose seniūnijose. Sotesnio kąsnio užsienyje ieškančiųjų atžalos išgyvena tėvų ilgesį, praranda saugumo jausmą ir neretai suserga. Apie šiuos globojamus vaikus kalbėjomės su rajono Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiąja specialiste Sigita Tverskiene, atsakinga už vaikų laikinosios globos (rūpybos) nustatymą tėvų prašymu.

Tetą vadina mama

Nemažėja emigruojančių tėvų prašymų nustatyti laikinąją globą jų paliktiems vaikams: pernai nustatyta 47. „Laikinųjų globėjų šeimose mes apsilankome dar prieš nustatant laikinąją globą – tikriname buities ir gyvenimo sąlygas, įvertiname, ar jos tinkamos nepilnamečiams. Vėliau šiose šeimose lankomės, norėdami pasikalbėti su globėjais, išgirsti jų rūpesčius, patarti, kaip spręsti iškilusias problemas, – dėstė S. Tverskienė. – Mums labai svarbu išklausyti ir globojamus vaikus, išsiaiškinti, kaip jie jaučiasi globėjų šeimose. Mūsų skyriaus darbuotojai išgirsta skaudžių išgyvenimų, kaip jie ilgisi tėvų, praranda saugumo jausmą.“

Vienas pirmokas pasakojo, kad jis kurį laiką gyveno užsienyje kartu su mama, tėčiu ir vyresniuoju broliu. Tačiau šiemet tėvai nusprendė jį leisti į vieną rajono mokyklą, nes jie planuoja kitais metais grįžti į Lietuvą. „Iš berniuko pasakojimo jautei didžiulį šeimos ilgesį, kurį jis bando slopinti su artimaisiais bendraudamas per „Skype“, – pasakojo S. Tverskienė. – Kita paauglė nuo mažens gyvena su močiute, o mama – labai toli. Užsienyje ji sukūrusi naują šeimą, turi vaiką – į Lietuvą grįžta itin retai. Bendravimas su mama – tik internetiniais kanalais, jų nebesieja artimas ryšys. Duktė jaučiasi atskirta, palikta.“

Kita šešiolikmetė jau kurį laiką gyvena su teta, kuri jai artimiausias žmogus. Pasak merginos, mama – tik pinigų siuntėja. Vieno berniuko mama į užsienį išvyko, kai šis buvo ketverių metelių. Vaikas liko gyventi su teta. Dabar dešimtmetis ją vadina mama.

S. Tverskienė akcentavo: „Pastebime, kad išvykusiųjų į užsienį vaikai praranda saugumo jausmą, nerimą kelia jų emocijų svyravimai, blogėjantys mokymosi rezultatai, elgesys.“ Antai vienoje šeimoje mamai, tėčiui ir dviem vaikams gyvenant kartu, mažieji miegojo savo kambaryje, savo lovose. Tėvams išvykus, jie liko su močiute ir su ja miega vienoje lovoje. „Žinoma, ne visi atvejai tokie skaudūs – tai priklauso nuo pačių tėvų noro išlaikyti artimus ryšius su savo vaikais. Yra tėvų, kurie grįžta į Lietuvą dažnai, kas tris mėnesius, per šventes, daug bendrauja su vaikais, šie keliauja pas juos į užsienį. Mintyse atgyja kažkieno pasakyti žodžiai: „Vaiko siela – tarsi smuikas: jei liesite su meile, ji atsilieps tuo pačiu“, – kalbėjo S. Tverskienė.„Kai namuose prarandamas saugumo jausmas, vaikai jaučiais apleisti, sunkiai integruojasi į visuomenę, nelengvai sprendžia kasdieninius rūpesčius. Materialinė gerovė ne visuomet svarbiausia“, – teigė pašnekovė.

Susirgo iš ilgesio

Vieną dieną į Vaiko teisių apsaugos skyrių užėjęs senelis pasidalijo savo pastebėjimais. Dukra su vyru išvyko į Angliją uždarbiauti, per vasarą jo namuose palikę keturmetę ir šešiametę anūkes. Abi mergaitės visą vasarą sirgo: joms skaudėjo pilvą, galvą, blogai miegojo bei kita. Taigi visą laiką jas teko gydyti. Pasveikti nepadėjo jokios senelių organizuojamos išvykos, pramogos.

Vasarai baigiantis, jos kartu su tėvais išvyko į Angliją, iš kur greitai atskriejo žinia, kad joms niekas nebeskauda ir jokie vaistai nebereikalingi. Senelis sakė, jog dukra vėl norinti, kad mergaitės per vasarą svečiuotųsi senelių namuose. Tačiau jos nelabai nori čia leisti laiką be tėvų. „Labai norime, kad anūkės vasarą praleistų pas mus, bet kankina nerimas, kad be tėvų jos vėl blogai jausis ir mums kils rūpesčių dėl jų sveikatos“, – neslėpė senelis. Išeidamas prisipažino, jog dukrai pasakęs, kad lauksiąs atostogauti atvykstant visos šeimos.

„Žinoma, ne visi atvejai tokie skaudūs – tai priklauso nuo pačių tėvų noro išlaikyti artimus ryšius su savo vaikais. Yra tėvų, kurie grįžta į Lietuvą dažnai, kas tris mėnesius, per šventes, daug bendrauja su vaikais, šie keliauja pas juos į užsienį. Mintyse atgyja kažkieno pasakyti žodžiai: „Vaiko siela – tarsi smuikas: jei liesite su meile, ji atsilieps tuo pačiu“, – kalbėjo S. Tverskienė.

Ji prisiminė vienos jaunos moters patirtį. Išvykusi į Olandiją padirbėti 3 mėnesius, du vaikus paliko Lietuvoje prižiūrėti jų tėčiui. Sūneliui buvo 2 metai, o dukra – šešiametė. Kol ji uždarbiavo, tėtis su vaikais lankėsi pas senelius, stengėsi juos užimti. Vaikams dėmesio netrūko, tačiau pirmąsias savaites sūnus praleido nerimastingai, ilgėdamasis mamos. Vėliau ėmė blogėti jo sveikata, bet vyrui ir kitiems namiškiams liūdniausia buvo girdėti, kad sūnus kiekvieną sutiktą žmogų vadino mama. Moteris neištvėrė ir po dviejų mėnesių nutraukusi sutartį grįžo namo. „Ji pasirinko gyvenimą kartu su vaikais, visa šeima“, – akcentavo S. Tverskienė.

Neatimti vaikystės

Ką turėtų įsidėmėti tėvai, išvykstantys uždarbiauti į užsienį ir paliekantys Lietuvoje vaikus? „Ilgalaikis išsiskyrimas šeimai – sunkus, traumuojantis įvykis. Tiek tėvams, tiek vaikams tai nelengvai išgyvenamas procesas, – kalbėjo S. Tverskienė. – Paliktas vaikas ir toliau lieka vaikas – netampa jaunu suaugusiuoju, nepaisant, kad gali turėti ar turi daugiau įpareigojimų, daugiau atsakomybės. Vaikui vis dar reikia rūpestingo suaugusiojo priežiūros ir nerūpestingų vaikystės džiaugsmų. Svarbu iš anksto pradėti rengti visus reikalingus dokumentus, kad vaiko laikinosios globos (rūpybos) klausimas be kliūčių būtų išspręstas iki tėvų išvykimo, tai yra prieš 30 kalendorinių dienų iki išvykimo turi kreiptis į rajono Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pateikti reikalingus dokumentus.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių