Festivalyje „Debesų pieva“ – sąmoningumo, įtraukties ir savanorystės šventė

10 – tiek metų Lietuvoje jau vyko „Debesų pievos“ festivalis-stovyk­la. „Kiekvienas žmogus – lyg debesis: skirtingos formos, skirtingo greičio, tačiau unikalus ir nepakartojamas. Dėl to ir festivalio pavadinimas toks“, – dėsto festivalio sumanytojas, puoselėtojas Kęstutis Kaupas. „Debesų pieva“ išskirtinė ne tik dėl turiningos programos, praktikos, bet ir dėl čia klestinčios savanorystės

Tikslas – suburti bendraminčius
Lietuva kaimynines šalis jau seniai lenkia sąmoningumo festivalių gausa. Pastaruosius septynerius metus jų vis gausėjo. „Debesų pieva“ yra nekomercinis renginys, mes neperkame mokamos reklamos, mūsų tikslas nėra sutraukti mases, esame apriboję žmonių skaičių iki 500“,  – pasakojo K. Kaupas. Anot jo, pradinė mintis ir buvo ta, kad susirinktų bendraminčiai, kartu pasisemtų geros energijos, atrastų kažką naujo. „Mes neturime nei išankstinių bilietų, nei paskutinės minutės bilietų. Net programą paskelbiame likus tik porai dienų iki festivalio. Pavyzdžiui, šiais metais pas mus ir kaip lektorė, ir kaip atlikėja lankėsi visiems žinoma Jurga Šeduikytė, tačiau nebuvo tokio tikslo pasitelkiant jos žinomumą pritraukti dar daugiau žmonių. Geriausia reklama ta, kuri sklinda iš lūpų į lūpas“, – sako organizatoriai.
Kęstučio dešinioji ranka – 14 metų Norvegijoje gyvenusi, dabar jau sugrįžusi į Lietuvą Ieva Kvaselytė, tituluojama įtraukties ambasadore. Festivalis daug kartų vyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos poilsiavietėje „Zelva“, tad nuo pat pradžių prasidėjo draugystė su neregiais, kurie įsiliejo į festivalį, o laikui bėgant „Debesų pievos“ glėbin sugužėjo ir kitokias negalios formas turinčių asmenų. Festivalyje jie dalyvauja kaip visaverčiai dalyviai, jiems yra priskiriami savanoriai, sudaromos visos galimybės išgyventi bei patirti festivalio praktikas.
Atsivėrė kitas mąstymas
Stovyklavietėje „Zelva“, kur vyko festivalis, nebuvo spėta nugriauti kelių avarinės būklės namelių, tai dviejuose iš jų buvo sugalvota įrengti atitinkamas erdves. Vienas skirtas autizmo temai, kad kiekvienas užėjęs galėtų bent truputį suvokti, kaip jaučiasi autizmo spektro sutrikimų turintys asmenys, kitas namelis – ADHD temai. „Toks sprendimas padėjo atskleisti neuroįvairovę, kad labiau su jų savitumu susipažinę negalvotume, kad jie yra keisti ir t. t.“, – sakė I. Kvaselytė. Pati Ieva yra baigusi šokio ir judesio terapijos studijas, iš pradžių pradėjo vesti užsiėmimus Norvegijoje moterims. Vėliau buvo atvažiavusi į Lietuvoje vykusią „Debesų pievą“, kur akrobatinės jogos praktikos metu ji poroje buvo su regos negalią turinčiu vyru, teko labai pasitikėti. „Būtent tada man ir gimė mintis, kad galėčiau vesti šokio ir judesio užsiėmimus žmonėms su negalia“, – prisiminė pašnekovė.
Ieva sako tuomet apsisprendė labiau pažinti žmones su negalia. Grįžusi į Norvegiją šalia pagrindinio darbo įsidarbino asmenine neįgaliųjų asistente. „Dirbau ir su Dauno sindromą turinčia mergina, Kornelijos de Lange sindromą turinčia mergina, taip pat asistavau vyrui, kuris dirbo vadovaujamą darbą, tačiau po dviračio avarijos liko neįgaliojo vėžimėlyje. Atsivėrė visiškai kitas mąstymas, Norvegijoje pamačiau, kaip šie žmonės gyvena visavertį gyvenimą, pritaikant jiems aplinką. Merginos lankė baseiną, muzikos terapiją, šokius, jodinėjimą ir t. t. Tuomet pagalvojau, kad asmenys, dirbantys nuo 8 iki 17 val., ne visada gyvena tokį aktyvų gyvenimą kaip jos“, – kalbėjo Ieva. Ji pati pradėjo vesti judesio užsiėmimus vienai Norvegijos organizacijai, taip pat Lietuvoje ėmė bendradarbiauti su atitinkamomis organizacijomis. „Norvegijoje neįgaliųjų integracija yra labai pažengusi. Iš ten pasisėmiau visko, ko galėjau. Nusprendžiau šias žinias perteikti Lietuvoje, kur neįgaliųjų integracijai dar reikia postūmio“, – neabejoja „Debesų pievos“ viena iš organizatorių.
Savanoriai jaučiasi it šeima
Pedagoginį išsilavinimą turinti Ieva vyko savanoriauti ir į Kostą Riką, įtraukiojo šokio kompaniją. „Kas yra įtraukusis šokis? Kai profesionalai šoka su neįgaliaisiais. Asistavau vienam vyrui, kuris serga cerebriniu paralyžiumi. Pamaniau, nieko neišeina, jis nieko nepašoka. Tačiau po pasirodymo priėjo jo mama su ašaromis akyse ir pasakė, kad jis dar niekada anksčiau nebuvo taip aukštai iškėlęs nei rankos, nei kojos. Dėkojo. Tad, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad progresas yra mažas, kitiems – tai didžiulė pažanga“, – neabejoja ji. Ieva mokėsi įtraukiojo šokio kompanijose ir Madeiroje, Švedijoje. Šiuo metu ji dirba specialiojoje mokykloje, tačiau kartu rašo projektus, aktyviai įgyvendina įtraukiojo šokio praktikas visoje Lietuvoje, yra konferencijų lektorė ir ne veltui vadinama įtraukties ambasadore Lietuvoje.
Tiek įtrauktis, tiek savanorystės kultūra, anot Ievos, Lietuvoje pagaliau keičiasi į gerą. „Žinoma, galbūt mažesniuose Lietuvos miesteliuose dar yra atvejų, kad kaip savanorystė yra traktuojamas dulkių nuvalymas bibliotekoje. Tačiau „Debesų pievoje“ yra puoselėjama tikroji savanorystė. Šiais metais iš 60 savanorių anketų atsirinkome 34. Tai didžiulis įvertinimas mums, kad žmonės nori skirti laiką „Debesų pievai“, nori prisidėti prie viso to gėrio sukūrimo“, – džiaugiasi tiek K. Kaupas, tiek I. Kvaselytė. Smagu tai, kad grįžta net tie patys savanoriai. Dalis net laiką skaičiuoja nuo vienos „Debesų pievos“ iki kitos. Kas juos čia taip traukia? „Manau, vienas iš esminių dalykų yra sukurta atmosfera. Pas mus nėra jokios hierarchijos, esame lyg šeima. Buvo pasiruošimo dienos, kas rytą renkamės į ryto ratus. „Žaidžiame žaidimą „Slaptas draugas“. Kiekvienas užrašo savo vardą ir tris dalykus, kuriuos mėgsta. Savanoriai išsitraukia lapelius ir turi pradžiuginti draugus, bet taip, kad šie nesuprastų, kas kurį ištraukė. Išgyvename kartu daug gražių akimirkų“, – dėstė organizatoriai.
Giminingų sielų susitikimas
Sakoma, jog „Debesų pieva“ kiekvienam atsiveria tiek, kiek jis pats atsiveria pievai. Kiekvieną festivalio dieną vyksta daug paskaitų, praktikų. Žmonės atvyksta šeimomis, nes ir vaikams būna sukurta „Vaikų pieva“, kurioje jie mokomi lipdyti iš molio, verti apyrankes, piešti, žaisti, išmokti nusiraminti ir t. t.
Anot K. Kaupo, „Debesų pieva“ – tai ne šiaip renginys: „Tai laikas, kurio mūsų širdys ilgai laukia, tarsi sugrįžimas į mylimiausius namus po ilgos kelionės. Tai giminingų sielų susitikimas, kuriame, net pirmą kartą susitikus, aplanko jausmas, lyg pažinotume vieni kitus jau šimtmečius – toks artimas ir šiltas ryšys užsimezga šioje stebuklingoje pievoje.“
Agnė ADOMAITĖ
Organizatorių nuotr.