Gargždai kitomis akimis

Visada sveika į kasdien matomus dalykus pažvelgti tarsi iš šalies, lyg naujomis akimis pamatyti. O kadangi savaitgalį šurmuliuos miesto šventė, tai verta pažiūrėti į mūsų miestą atvykėlio akimis. Kaip jis pasikeitė? O gal metai iš metų toks pat, tik medžiai paaugo?

Pirmiausiai įvažiuojantys pamatys tvarkomą kelią link piliakalnio ir, manau, tikrai pasidžiaugs. O tai buvo lyg anekdote – pirma pastatome lieptą, paskui kasame griovį. Nueiti pėsčiomis iš miesto buvo tikras vargas, pro šalį zvimbiant mašinoms, prisispaudus prie kelkraščio. O su vaikais tai ir išvis nesaugu. Ne vienas turbūt žvelgdavo iš tolo, mintyse pakeiksnodamas nesugebančius darbo iki galo padaryti. Per tą laiką ir atsivėręs piliakalnio grožis jau apibluko, pasivaikščiojimo objektu taip ir netapęs, ir dėmesys jam prislopo. Taigi dabar pats laikas sujungti miestą ir piliakalnį.

Paskui svečias važiuos pro ligoninę, pro Sveikatos priežiūros centrą, įprastai vadinamą poliklinika, tikėdamasis, kaip ir daugelį metų, išvysti tą nežinia kieno sugalvotą Teletabių (minkšti, linksmi po kalvotą pievelę straksintys žmogeliukai iš animacinio filmo vaikams) pievą, apsodintą baisiais žolynais. Jau ir taip nesmagu, kai tenka eiti į šias įstaigas, nežinai, kas tavęs ten laukia, o čia dar vaizdas toks – bemaž kapinių kalneliai. Pastebėta, kad šventės laukiant ir čia prasisuko grožį kitaip suvokiantys seniūnijos žmonės, gal vaizdas nebekels tokių aliuzijų ir nors kiek prašviesės.

Miesto centras, pasitinkantis kaštonų žvakėmis, toks pat kaip ir pernai. Gal vienu kitu renovuotu namu daugiau, gatvės užgrūstos mašinomis, o daugiabučių galuose įkurdintos įstaigos dar labiau užtvenkia kelią ir pravažiavimus. Kiemai prie renovuotų namų sueižėjusiais šaligatviais, išmuštomis asfalto duobėmis. Atliekant renovaciją žmonės savo ausimis negalėjo patikėti – prie namo tik per vieną naują plytelę, o toliau tas pačias senas, suskilusias suklojo, esą, toks projektas. Ne tik tai. Norint pasodinti kokį krūmelį ar gėlę, pirmiausia neretai tenka susitvarkyti statybininkų užkastus „lobius“. Pasirodo, jie visas atliekas, cemento luitus, akmenis supylė į buvusius gėlynus, apibarstė žeme ir žolę pasėjo. Tik žolė ant akmens auga nenoriai, todėl tokia užskurdusi, piktžolėta. Viena laimė, kad namai apsupti senų medžių, jie ne tik pridengia lopiniuotas gatves, bet ir nukreipia žvilgsnį, vešlia laja pridengdami tai, kas svečiui paprastai nerodoma.

Senamiesčio neturime, todėl miesto veidą galima formuoti laisvai. Deja, jis dar kažkoks beveidis. Kai važiuoti tenka pro kitus Lietuvos miestus, nejučia stebi, lygini su savuoju. Štai Biržų visas centras tokiomis gražiomis plytelėmis išgrįstas, Kretinga kaip nuosekliai miesto aikštę, parkus ir muziejų tvarko, naujas stadionas. Vilkaviškis nustebina nauja autobusų stotimi, nedidelė, moderni. O kokia puošni Marijampolė… Tada galvoji, ko pas mus viskas taip sunkiai stumiasi į priekį. Daug kalbų, pažadų, triukšmo, o darbai stovi. Vis kažkokios kliūtys, trukdžiai, ne tie rangovai, susikivirčiję užsakovai, vis force majeure (fors mažor – nenugalima jėga), kaip dabar populiaru sakyti. Tik bažnyčioje jau skamba nauji varpai ir gražiai atsisveikinta su senaisiais, beveik šimtą metų Gargždams tarnavusiais.

O tie, kurie su miesto naujienomis nespėja, bus nustebinti politinėmis aktualijomis. Galbūt tikėjosi ranką spausti vieniems, o jau pasitiks kiti (jeigu prisimenate seną ukrainiečių filmą „Vestuvės Malinovkoje“, tai situacija labai panaši). Naujoji koalicija sako, kad tokie pokyčiai – žingsnis į priekį, opozicijoje likę teigia priešingai – žingsnis atgal. Tokiu atveju neapleidžia mintis, ar neteks stovėti vietoje. Tačiau ir vieni, ir kiti ramina: darbai nesustos, miestas gražės, rajonas turtės, o žmonės tai jau greitai ims ir pajus.

Ir vis tiek Gargždai mieli, jaukūs, pilni žalumos. Ar gražūs, nuspręskite patys, kitomis akimis ėmę ir pažvelgę.