Gargždiškė meno terapeutė: kūrybinė veikla pažadina energiją
2023-ieji gargždiškės Vidos KUZNECOVIENĖS gyvenime kupini teigiamų pokyčių. Po trejų metų ji baigė Lietuvos sveikatos universitete dailės terapijos magistro studijas. Atitinkamai pakeitė ir darbus: tiek Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, tiek Gargždų ligoninės vaikų vystymosi sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje dirba meno terapeute.
Įrodyta moksliniais tyrimais
– Papasakokite, kada pirmą kartą susidūrėte pati su meno terapija?
– Viskas prasidėjo daugiau kaip prieš 20 metų. Individualiosios psichologijos draugija rengia vasaros stovyklas ir kartą aš ten nuvažiavau. „Užsikabinau“ ir tapau draugijos nare. Į stovyklas atvyksta įvairių lektorių, psichologų, kurie veda užsiėmimus savęs pažinimo tema. Kartą buvo dailės terapijos užsiėmimas, kuris mane labai įtraukė. Pamačiau, koks tai galingas instrumentas, ir pradėjau intensyviai domėtis, dalyvauti ir kituose įvairiuose seminaruose, kol nusprendžiau įgyti dailės terapijos magistrą.
– Ar šeima palaikė tokį Jūsų apsisprendimą?
– Ne tik palaikė, bet vyras Valerijus buvo mano variklis. Net jaučiau lengvą spaudimą, kad greičiau suruoščiau dokumentus ir pateikčiau dėl studijų.
– Ar galėtumėte paprastai paaiškinti: dailės terapija, kas tai yra?
– Tai viena iš terapijos sričių, apimanti dailės, psichologijos ir psichoterapijos žinias. Skirta fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti, naudojant dailę, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius.
Dailės terapijos poveikis ir gydomoji terapijos galia įrodyta moksliniais tyrimais, kurie atliekami daugiau nei 30 metų.
Iš esmės tai laisvas ir spontaniškas dalyvavimas dailės kūrybos procese be jokių išankstinių nuostatų, grindžiamas kiekvieno žmogaus duotybe ir natūraliu žmogaus poreikiu išlaisvinti kūrybiškumą. Pasitelkiant kūrybiškumą sprendžiamos emocinės, psichologinės ir net fizinės sveikatos problemos.
Gydymas vyksta per kūrybą
– Pati taip pat praėjote dailės terapijos kelią? Kas nuo to pasikeitė Jūsų gyvenime?
– Kai prisimenu, kokia buvau anksčiau ir kokia esu dabar, tai skirtumas kaip dienos nuo nakties. Žinoma, labai pasikeitė savivertė, vyko pokyčių ir asmeniniame gyvenime, dabar galiu daryti tuos dalykus, kurių anksčiau galbūt niekuomet nebūčiau išdrįsusi. Pati jausena, požiūris į gyvenimą visiškai pakitę.
Kūrybiniame procese dalyvaujantis žmogus atsipalaiduoja, pasineria į savo savasties gelmes, kur slypi vidiniai rezervai, potencialas. Kūrybinė veikla pažadina mūsų gyvybinę energiją, padeda atsikratyti pasyvumo. Ji visuomet mums sukelia teigiamų emocijų, skatina pasitikėjimą savimi. Gydymas per kūrybą neturi neigiamo šalutinio poveikio, yra prieinamas įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėms.
– Tai dailės terapija yra galima visiems?
– Taip. Pasak meno terapeutės H. B. Landharten, piešdami mes galime kalbėti rankomis, klausytis akimis, liesti širdimi. Nežodinė meninė raiška gali tapti vienintele bendravimo su aplinkiniu pasauliu priemone tais atvejais, kai dėl fizinės ar protinės negalios žmogus nebegali savęs išreikšti žodžiais. Ypač ji svarbi vaikams, kurie paprastai jaučia ir išgyvena daugiau nei gali apie tai papasakoti.
Pati dirbu Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, dar studijuodama kartą nuėjau į laikino atokvėpio paslaugas teikiantį skyrių ir norėjau meno terapiją pritaikyti sunkią negalią turinčiai mergaitei su cerebriniu paralyžiumi. Atėjau trykštanti optimizmu, o mergaitė dažų konsistencijos išsigando. Patyriau fiasko. Tačiau nenuleidau rankų, tuomet mes pradėjome pratintis pamažu, čiupinėjome ir jogurtą, vėliau – varškę, uogienę – su vaiko ranka braukėme popierių, buvo nuostabu matyti, kokios teigiamos emocijos užplūdo mergaitę. Jei žmogus turi negalią, reikia rasti būdų, kaip jam padėti pritaikyti meno terapiją. Gargždų ligoninėje dirbu su vaikais iki 7 m. amžiaus. Visada akcentuoju tėvams, kad nemokau vaikų piešti, mokau išreikšti jausmą, patirti sėkmės pojūtį. Svarbu procesas, o ne tai, ką sukursime.
Veikti įgalina refleksija
– Ar vyksta piešinių analizė, aptarimas?
– Vyksta refleksija. Tačiau dailės terapeutas niekada neanalizuos. O jei analizuoja, tai bėkit nuo tokio dailės terapeuto. Ką žmogus nupiešė, geriausiai žino jis pats. Simbolius, spalvas kiekvienas interpretuojame pagal savo patirtį, savo gyvenime išjaustas emocijas. Žmogus pats pasakoja, ką nupiešė, o aš galiu užduoti tik nukreipiamuosius klausimus, tačiau visada puse žingsnio atsilieku nuo piešinio autoriaus. Juk vienam juoda spalva reiškia liūdesį, o kitam – jau seksualu ir pan.
– Kodėl rekomenduotumėte dailės terapiją?
– Priežasčių yra daug. Tokia terapija skatina bendrauti ir ugdo socialinius įgūdžius, padeda išsakyti tai, kas netelpa žodžiuose. Atspindi emocines būsenas ir padeda geriau pažinti save. Patiriami jausmai dažniausiai yra tokie stiprūs, kad nepasiduoda „protingiems“ patarimams kaip antai „tu turi nusiraminti“; „ viskas bus gerai“. Tačiau pavirtę spalvų ir formų simboliais jie tampa „pagauti“ tarsi nuotraukoje. Tuomet galime sau pasakyti: „Tai štai kaip aš jaučiuosi“ ir savęs paklausti: „Ar man patinka tai, ką matau savo piešinyje?“ Jei ne, galiu tai lengvai pakeisti – perpiešti kitaip, nepatikusią vietą iškirpti, užtepti kita, man labiau patinkančia spalva. Taip pat galiu imtis tam tikro ritualo, pavyzdžiui, suplėšyti, sudeginti savo nupieštą baimę, problemą. Ir tada įvyksta mažytis stebuklas – mūsų gyvenime taip pat įvyksta realūs pokyčiai.
Agnė ADOMAITĖ
