Gargždiškės dovana artimiesiems – užrašyta gyvenimo istorija

Sekmadienį gimusi ir šį sekmadienį 90 metų sukaktį švęsianti gargždiškė E. Liutkienė, nuolatinė „Bangos“ skaitytoja, linki visiems būti geriems, užjausti vieniems kitus, padėti, nepavydėti, o sau ir šeimai – sveikatos.

Prisiminimais apie Gargždų ligoninę „Bangoje“ su buvusiais kolegomis prieš porą metų pasidalijusi Elena LIUTKIENĖ šį sekmadienį su artimiausiais žmonėmis švęs 90-ies metų jubiliejų. Sūnų Algimantą ir dukrą Daivą užauginusi gargždiškė džiaugiasi 4 anūkais ir 7 proanūkiais. Mamai ir močiutei labai svarbu, kad iš kartos į kartą būtų perduodama šeimos istorija, todėl ji ranka užrašė viso gyvenimo atsiminimus, kuriuose trijų kartų patirtys, džiaugsmai, vargai ir daug skirtingų laikotarpių istorijos ir buities detalių.

Namuose ne tik namiškiai
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Elenai Lukauskaitei buvo tik 5-eri. Tuo metu ji su broliu Juozu ir tėvais Elena ir Juozapu gyveno Pikteikių kaime. „Prisimenu, kai pradėdavo skraidyti lėktuvai, kurių aš labai bijojau, bėgdavome slėptis į netoli buvusią daubą. Po kurio laiko atsirado mūsų kaime daug rusų kareivių“, – atsiduso Elena. Jai įstrigo tėvų susirūpinimas, svarstymai, ką daryti, kai kareiviai pareiškė, kad jie šeimos gyvenamojo namo vietoje statys didelį bunkerį, todėl namą tėvai galintys nusigriauti. Laimei, bunkerį ėmė statyti kitoje vietoje. „Dirbo dieną naktį. Važiavo įvairios mašinos, kurių labai bijojau, vežė viską, ko reikėjo statyboms. Teritoriją aptvėrė aukšta tvora ir nieko neįleido. Už tai, kad paliko mums namą ir leido gyventi, tėvai viename kambaryje ant grindų paklojo šiaudų ir leido kareiviams miegoti“, – pasakojo Elena. Bunkerių buvo ne vienas, tačiau pasinaudoti rusų kareiviai nespėjo – juos išvijo vokiečiai. Tada Elenos tėvų namuose apsigyveno keli aukštesnio rango vokiečiai, tačiau ir jie ilgai neužsibuvo. Bunkeriai liko stovėti, o juose, prasidėjus bombardavimams, slėpdavosi ne tik Pikteikių, bet ir kitų kaimų žmonės. Elenos tėvai namuose priglaudė kretingiškių šeimą, kuri bijojo, kad pasikartos Kretingos geležinkelio stoties bombardavimas.
Sunkumai grūdino
Mokykla buvo už 4 kilometrų nuo namų – Mikoliškiuose, o kelias į ją vedė per mišką. Elena mokyklą pradėjo lankyti 6-erių, nes brolis jau mokėsi, tad norėjo ir ji. „Niekas mūsų nelydėjo, nevedė ir nevežė, nes žmonės kaime visada turėjo darbo“, – šyptelėjo moteris, prisiminusi, kad kaimo vaikams į mokyklą tekdavo ateiti ir sušalusiems, ir sušlapusiems, nes pavasarį ir rudenį ištvinęs upelis buvo sunkiai įveikiamas. Tačiau vaikai buvo įpratę prie tokių sunkumų, o sušildavo ir jų drabužiai pradžiūdavo klasėje prie krosnies.
Net karo metu mokykloje vyko ne tik pamokos. Elena prisimena, kaip buvo statomas spektaklis „Gėlių karalius“, kuriame ir ji vaidino, o po to vyko šokiai. Kitą spektaklį savo namuose surengė pati Elena, kai tėvai nusprendė švęsti šv. Kalėdas. Apie šventę sužinojo visas kaimas – atėjusieji net į kambarį netilpo.
Tačiau vaikiškas linksmybes keitė nevaikiška baimė. Elenos atmintyje gyvi pokario vaizdai – kaip pakaitom į jų namus prie miško eina ginkluoti vyrai (vienus vadino „dieniniais“, kitus – „naktiniais“) ir prašo maisto. „Baisūs buvo laikai“, – tarstelėjo į juos mintimis nuklydusi moteris, kuriai, tuomet vaikui, pro ausis neprasprūdo ir tėvų kalbos apie Sibirą. Vis dėlto jų, ūkininkų, likimas pagailėjo, skirtingai nei daugelio kitų.
Iš namų – į nežinią
Nors tėvai vertė Elenos brolį mokytis, apie jos tolimesnius mokslus, kai baigė 4 pradinės mokyklos skyrius, nebuvo nė kalbos. Tačiau viską pakeitė vienas įvykis – atvažiavusi į svečius teta Albina su trimis dukromis paklausė Elenos, ar norėtų toliau mokytis. Ši džiaugsmingai atsakiusi, kad nori, tad teta sutarė, kad rudenį tėvai Eleną atveš į Kulius, kur tuo metu ir gyveno mamos sesers Albinos šeima. Už galimybę mokytis Elena ir dabar jaučia dėkingumą savo a. a. tetai, o pusseserės Giedrė, Daiva ir Rasa tapo jai kaip seserys.
Guviai Elenai patiko ne tik mokytis, bet ir veikla, į kurią sugebėjo įtraukti mokytojai – vaidino spektakliuose, dainavo. Tačiau mokyklą ir gyvenamąją vietą pas svetimus teko pakeisti dar kartą, ir septintą klasę Elena baigė Laugaliuose. O tada draugės paraginta nusprendė stoti į medicinos mokyklą Klaipėdoje. „Kai pasakiau apie tai mamai, ji ne atkalbinėjo, o pritarė, pati važiavo kartu su manimi, kai vežiau dokumentus. Padėjo surasti, kur ta mokykla, nes aš nieko nežinojau, Klaipėdoje neteko būti, o ir buvau tik 15 metų“, – naujo gyvenimo etapo pradžią prisiminė Elena. Apsigyvenusi bendrabutyje gavo lovą, o patalynę reikėjo turėti savo. „Prausykla kartu su tualetais buvo viena, tai iš ryto būdavo eilės. Kitoje gatvės pusėje buvo mokytojų institutas. Ten rytais išvirdavo arbatos, galėdavome jos gauti ir mes, bet susidarydavo eilės. Taip prasidėdavo diena“, – pasakojo Elena.
Baigusi mokslą medicinos mokykloje, 1953 metų rugsėjo 1 dieną jauna specialistė atvažiavo dirbti į Gargždų sveikatos skyrių, kurio vedėjas buvo a. a. gydytojas Algirdas Raugas. Kol Elena tvarkėsi darbo reikalus, mama surado gerus žmones, kurie priėmė į savo namus ir tame pačiame kambaryje, kuriame miegojo šeimininkė ir dvi jos dukros, leido pasistatyti lovą. Kaip prisimena Elena, tos erdvės tiek ir tebuvo – lova ir pora žingsnių šalia jos. Virtuvėje miegojo šeimininkas ir du sūnūs. Kiti kambariai buvo nuomojami. Kai vienas atsilaisvino, Elena persikėlė į jį ir jau galėjo išsivirti valgyti, pasišildžiusi vandens išsiplauti savo ilgus plaukus.
Sulaukusi pilnametystės Elena iš lopšelio-darželio, kuris tais laikais priklausė Gargždų ligoninei, buvo perkelta dirbti į pačią ligoninę. „Patalpų nebuvo daug, viena palata vyrams, kita moterims, na, atskirai ir vaikams, budėjimo kambarys arba procedūrinis, nors visos procedūros buvo atliekamos palatose“, – pasakojo moteris, per patį pirmą budėjimą iš arti pažvelgusi mirčiai į akis. Apie darbą (dirbti teko ir lopšelyje-darželyje, ir pieno mišinių virtuvėlėje, ir ligoninėje) Elena galėtų kalbėti valandų valandas ir stebinti puikia atmintimi.

Elena su pusseserėmis Giedre ir Daiva savo vestuvių dieną.

Rūpesčių padaugėjo
Pažintis su Vaclovu, tapusiu jos vyru, šeimyninis gyvenimas, vaikų gimimas… „Po dviejų mėnesių atostogų mamoms tekdavo grįžti į darbą. Dirbti reikėjo, nes reikėjo pinigų. Darbo namuose prisidėjo nemažai. Nebuvo tokių patogumų kaip dabar. O tada gyvenome antrame aukšte, vanduo šulinyje, parsinešti, o panaudotą vėl išnešti, viską plauti rankomis. Jos buvo kruvinos nuo vystyklų trynimo“, – pasakojo Elena, nesuprantanti, kaip šiais laikais jauni žmonės skundžiasi, kad vaikus auginti sunku ir brangu.
Anuomet jaunai šeimai su dviem mažais vaikais teko glaustis mažam kambarėly, kol pastačius Klaipėdos gatvėje daugiabutį ir jiems buvo skirtas butas su kai kuriais patogumais, tačiau vonioje patiems reikėjo pasikurti vandens šildytuvą, virtuvėje – mūrinę viryklę. Vėliau, žinoma, patogumų buvo daugiau, o po kurio laiko Elenos vyras nutarė statytis namą. Vieną vasarą iškasė duobę pamatams ir rūsiui, kitą – sumūrijo sienas ir uždengė stogą. Dirbo daug ir sunkiai, taupydami statyboms, kurioms vis tiek teko skolinis. Moteris prisimena, kad 1969 metų gruodžio 5 dieną persikėlė į namą, o pavasarį ėmė ruošti žemę, kad užsiaugintų savo daržovių, pasisodintų vaismedžių ir vaiskrūmių. Iš karto ėmė auginti triušius ir vištas, kad turėtų ir mėsos, ir kiaušinių. Darbšti šeima bandė auginti net nutrijas, po to – kalakutus, žąsis, o vienais metais – ir kiaulę.
Elena, žvelgdama į praeitį, savo atsiminimuose rašo ne tik apie buitį, darbus, bet ir apie pramogas: koncertus naujuose kultūros namuose, išvykas su vaikais, pasivaikščiojimus po Gargždus.
Vienatvę užpildo veikla
Rūpinimasis šeima, sąžiningai atliekamas darbas visada Elenai ir jos vyrui buvo vertybė. Moteris apgailestauja, kad prieš 15 metų jos Vaclovas, su kuriuo gražiai nugyveno 50 metų, nebepakilo iš ligos patalo. Gedulas ir vienatvė Elenos vis dėlto nepalaužė. Sveikatos problemos, kurias įveikė padedama rūpestingų medikų, jos neprivertė savęs lepinti ar užsidaryti namuose. Būdama 85-erių ji ryžosi lankyti užsiėmimus Sporto centre ir Trečiojo amžiaus universitete. Laikas bendraujant su bendraamžiais neprailgsta, judėjimas teikia malonumą, paskaitos – žinių, ekskursijos, edukacijos – įspūdžių.
O šalia namo, kur Elena gyvena su dukra, ypatingai gražioje vietoje pavasariais pražysta ievos, alyvos, jazminai, bijūnai, Minijos atkalnėje sklinda paukščių giesmės. Jų klausydamasi Elena mėgsta pasidarbuoti pagal jėgas savo darželyje. „Malonu pačiai užsiauginti braškių, kuriomis norėčiau pavaišinti anūkus ir proanūkius. Bet visi gyvena toli, retai atvažiuoja“, – apgailestauja Elena.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės ir pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.