Gargždiškės fotografijose – gamyklos praeitis ir dabartis
„Impulso pagauta, fotografavau gamyklos aplinką, daiktus, įrengimus, formas, gaudžiau šviesos ir šešėlių žaismą. Ir vis kirbėjo: ką dar atrasiu?“ – kūrybinėmis vizijomis dalijosi parodos autorė.
Dailės akademijoje studijuodama meninę fotografiją Aušra Petrikaitė neseniai buvo pakvietusi gargždiškius į savo tapybos parodą Gargždų kultūros centre. Baigusi studijas, ji 3 metus dirbo grafikos dizainere vienoje uostamiesčio spaustuvėje. Pastaraisiais metais pasirinkusi laisvos menininkės kelią, temų ieško gimtuosiuose Gargžduose.
Ketvirtadienį ji pakvietė į fotografijų parodą „Gargždų plytų gamyklos istorija“. Su autore kalbėjosi „Bangos“ korespondentė.
– Kas pastūmėjo fotografuoti pamirštas, užslėptas ir draudžiamas gamyklos vietas?
– Tapusi laisva menininke, Gargžduose fotografavau žmones, namus, gamtos vaizdus, detales. Ir jau vizijose regėjau siurrealistinių fotografijų parodą. Bet šią vasarą žvilgsnis nukrypo į Gargždų plytų gamyklą. Prieš 55 metus iškilęs silikatinių plytų cechas tebeveikia iki šiol. Tik ne visi objektai, įrengimai išlikę. Lankiausi čia ne kartą – dirba vyras, jo mama. Beje, anuomet į šią gamyklą ji, jauna specialistė, atvyko su paskyrimu. Ir visą gyvenimą praleido vienintelėje darbovietėje. Bet man ši gamykla buvo tik tarybinių laikų reliktas. Tačiau vieną dieną perskrodė mintis: juk tai svarbi mūsų miesto istorijos dalis. Gyvenu viename iš pirmųjų Gargžduose pastatytų daugiabučių gyvenamųjų namų, kurio sienos – iš čia pagamintų silikatinių plytų. O kaip būtų pakrypusi mano gimtojo miesto plėtra, jeigu ne plytų gamykla? Šiemet jai sukaks 55-eri metai. Nedvejojau: šiai sukakčiai paminėti surengsiu fotografijų parodą. Niekas manęs to neprašė, niekas neparėmė, nors tai kainuoja nepigiai.
– Kūrybiniame procese daug energijos išliejote?
– Impulso pagauta, fotografavau gamyklos aplinką, daiktus, įrengimus, formas, gaudžiau šviesos ir šešėlių žaismą. Ir vis kirbėjo: ką dar atrasiu?
Į buvusią centrinę laboratoriją 20 metų niekas kojos nekelia, atjungta elektra. Į avarinės būklės pastatą draudžiama kišti nosį, bet aš landžiojau, kur negalima ir fotografavau. Pavojingame avarinės būklės pastate lipau į trečią aukštą. Koks adrenalinas! Labai norėčiau, kad ir tie, kurie žiūrės mano fotografijas, tai pajustų. Kai kurie pastatai nyksta. Likimo valiai paliktoje erdvėje gamta tvarkosi pagal save. Va, ant palangės žaliuoja augalėlis. Įėjusi į buvusį kalkių cechą, uždarytą 2007 m., ant stogo pamačiau lapelius išskleidusį berželį. Pradėjau landžioti čia, o taip pat smėlio priėmimo cecho, sustabdyto tais pačiais metais, bei masės paruošimo patalpose.
– Sudėtinga buvo ekspozicijai atrinkti fotografijas?
– Padariau 2000 nuotraukų. Po atrankos liko 110, iš kurių parodai išrinkau 76 – nė vienos išmesti nebegalėjau. Jose atsispindi viena linija: praeitis ir dabartis. Nykstanti, griūvanti gamykla. Dabartis, dvelkianti praeitimi: sename pastate – modernūs įrengimai, tebeveikiantys autentiški tarybinių laikų autoklavai. Šiandieninės darbo vietos, jose dirbantys žmonės.
– Kokia patirtimi praturtėjote ruošdamasi parodai?
– Man tai buvo pažinimas. Koks gigantas buvo Gargždų statybinių medžiagų kombinatas prieš ketvirtį amžiaus. Tai viena iš didžiausių šio profilio įmonių ne tik šalyje, bet ir Pabaltijyje. Turėjo savo kultūros namus, šiltnamį, kuriame augino rožes ir puošė teritoriją, turėjo sporto salę, valgyklą. Man atrodo, kad žmonėms buvo garbė prisipažinti, jog dirba šioje gamykloje. Ji labai svarbi mūsų miesto istorijos dalis. Norėčiau, kad ir kiti tai suprastų.
