Gargždiškės tapydamos ant šilko patyrė laimingų akimirkų
Tėvas Stanislovas klausė: „Kas gyvenime svarbiausia?“ Ir pats atsakė: „Išgyventi kuo daugiau laimingų akimirkų.“ Rajono buvusių tremtinių filialo valdybos narė Gėnia Anužienė parengė projektą „Mūsų širdys plaka išvien“, kuriame numatytos veiklos stiprins fizinę ir psichologinę bendruomenės sveikatos būklę, padės senjorų ir jaunimo bendrystei.
Pirma šių metų veikla – „Tapyba ant šilko“. Tautodailininkė Audra Jankeliūnienė jau antrą kartą džiugino moteris. Pirmą kartą mažesni darbeliai ant skarutės, o dabar jau visas šalikas. Atėjusios į tremtinių būstinę radome paruoštus darbo stalus: dažai, teptukai, šalikai, siūlai, vandens stiklinės ir puiki darbinga mokytojos nuotaika. Ji atsinešė savo darbų – ant šilko nuostabūs piešiniai, malonios spalvos. Mums toli iki tokių technikų naudojimo. Nuostabūs jos darbai.
Na ką, pradedame ir mes. Atsargiais judesiais, pirštai dar neklauso, drąsos dar nėra, tačiau akivaizdu, kad užsispyrimo pakanka. Sukame medžiagą, vyniojame siūlu, nežiūrime, kaip sekasi šalia sėdinčiam, susikaupusios į savo. Mokytoja Audra padeda kiekvienam klausiančiam, pati pataiso, pataria. „Jau baigiau“, – kažkuri džiugiai praneša. Nuoširdžiai visos stengiamės ir, žinoma, baigiame pirmą etapą. Rodome, aptariame, mėginame suteikti gautam kūriniui pavadinimą: gyvatė, žirgas, gumulas… Antras etapas – dažymas. Didelis darbas pasirinkti spalvų gamą. Ir vėl Audra pataria rinktis tris spalvas. Dauguma ieško geltonos, žalios, rudos. Kai visos jau pasirinko, tai stojo tyla. Mirkom teptuką, spaudžiam ant šilko, mirkom, spaudžiam, mirkom, spaudžiam… Tyla. Pirštai spalvoti, pastangos maksimalios, susikaupimas taip pat. Visoms aišku, kad tai bus vienetiniai darbai, niekas niekur tokių neras. Tad kiekvienos bus pats pačiausias. Baigėsi dažymas, džioviname. Ir, neįtikėtina, liko sunkiausias darbas: kūrinį išlaisvinti iš siūlų. Įrankis tik pirštai, o jie jau nelabai klusnūs. Mokytoja kategoriška – tik su pirščiukais, nes žirklės ar peilis gali sugadinti viską. Ne visos buvom paklusnios. Pagaliau pavyko išvynioti ir išskleisti kūrinėlius. Nuostabu. Akys švyti, šypsenos, pagyrimai.
Tėvas Stanislovas klausė: „Kas gyvenime svarbiausia?“ Mes atsakom: „Išgyventi kuo daugiau laimingų akimirkų.“ Taip, kovo 7 dienos tikrai laimingos akimirkos.
Ačiū organizatorėms Ritai Lankutienei ir Gėniai Anužienei, tautodailininkei Audrai Jankeliūnienei.
Gimusi tremtyje
Verutė NEKREVIČIŪTĖ
Juozo LANKUČIO nuotr.
