Gargždiškių išpuoselėta sodyba turi ir priešų
Įžengus į gargždiškės tautodailininkės Valentinos Kaubrienės namų kiemą, akys iš karto nušvinta: ar į kairę, ar į dešinę galvą pasuksi, visur – rožės. Jos – Valentinos ir jos draugo Petro Putramento džiaugsmas ir rūpestis. Vis dėlto darbštuoliai puoselėja ne tik dekoratyvinius augalus, bet ir vaismedžius, vaiskrūmius, lepina pomidorus, agurkus, o sodindami bulves vos ne patalus kloja. Tačiau Valentinos ir Petro darbo vaisiais nori naudotis ir nepageidaujami sodybos „svečiai“, kuriems šeimininkai negailestingi.
Auga ir klesti
V. Kaubrienės, tautodailininkės ir gėlių mylėtojos, sukomponuoti gėlynai prie namų „Gargždelės“ sodininkų bendrijoje vienus palieka be amo, kitus verčia kiekviename žingsnyje aikčioti. Kūrybinga ir darbšti Valentina dar šiemet surengs lininių suknelių parodą, o prieš kelias dienas pakvietė į savo sodybą pasidžiaugti rožių žydėjimu. Valentina visada žavėjosi rožėmis, tačiau prieš keletą metų jos užkariavo kitų gėlynų plotus. Rožių kerams net nebando atsispirti Petras, kuris spėja, kad dabar juos supa apie pusketvirto šimto šių gėlių karalienių. Dauguma pirktų, dalis – gautų dovanų, bet visos mylimos, todėl šeimininkams atsidėkoja įspūdingais žiedais, kurie skleidžia ir švelnų aromatą. Rožėms Petras nuolat ieško naujų plotelių, bet išpuoselėtoje sodyboje vis sunkiau rasti lopinėlį tuščios žemės, tad kartais tenka augalus persodinti. „Nebežinau, kiek kartų keitėme persikų, trešnių vietą. Pavargome persodindami“, – vis tiek šypsojosi Valentina ir Petras. Žinoma, vaismedžiai vietą buvo priversti užleisti rožėms, o jie, įleidę šaknis kitur, ypatingai prižiūrimi, gausiai laistomi šeimininkų tais pačiais metais jau duoda vaisių ir uogų.
Agrastai, serbentai (vieno juodojo serbento uogos būsiančios tokios didelės kaip vyšnios), avietės, spanguolės, trešnės, sedulos, vynuogės, šilkmedis, aktinidijos, aronija, medlieva, šermukšniai, sausmedžiai, koloninės obelys ir kriaušės, persikas bei kelios dešimtys šilauogių – viskas auga ir klesti. Vasarai iš užsienio atvažiavę Valentinos anūkai rieškučiomis valgo močiutės užaugintas žemuoges, braškes, jau seniai skina šiltnamyje agurkus ir pomidorus.
Be pasigailėjimo
„Kai pamačiau, kad Valentina, sodindama bulves į vagas kloja senų patalų ir pagalvių pūkus, ant jų – dilgėles, stebėjausi, to dar niekur nebuvau matęs“, – prisiminęs, kaip tada pečiais gūžčiojo, pasakojo Petras. „Pūkai – ekologiška trąša, kuri dar ir šilumos suteikia, dilgėlės – irgi trąša. Taip tinka sodinti ir pomidorus“, – šypsojosi Valentina, lepinanti daržoves dilgėlių, česnakų žiedstiebių raugu, o šilauoges – pušų spygliais, kurių parsiveža iš miško.
Popinami klestintys augalai traukia įvairius grėsmingus parazitus. Kova su amarais, kurkliais ir šliužais, didžiausiais šios sodybos prie vandens priešais, romantika nedvelkia ir atima daug laiko bei jėgų. „Kartą šiltnamyje pamačiau gyvūnėlį, panašų į paukščiuką. Pagavau jį ir paleidau į kanalą, o parėjęs į kambarį Valentinai pasigyriau, kad išgelbėjau. Tada sužinojau, kad tai kurklys“, – su šypsena prisiminė Petras. Šiuos kenkėjus, kurie negaili jokių augalų šaknų, vyriškis gaudo savais būdais. „Dažniausiai išpurentoje žemėje pastebėjęs urvelį pasiimu laistytuvą ir, į vandenį įpylęs porą šaukštų indų ploviklio, išmaišau. Kurklio padarytais urvais tas mišinys bėga kliuksėdamas, kol gyvūnas išlenda apsvaigęs į paviršių. Tada pagaunu“, – pasakojo Petras. Kiti vietoj indų ploviklio esą naudoja aliejų. Laimei, kurklių intensyviai gaudant išpuoselėtoje sodyboje sumažėjo, tačiau invaziniai šliužai, renkami Valentinos kas rytą ir kas vakarą, iš jos trauktis neketina. Na, o nuo vaismedžius, rožes ir paprikas puolančių amarų tenka gintis ir cheminiais preparatais, tačiau jie, pasak Petro, kartais augalams net pakenkia, todėl rožių mylėtojas imasi ir liaudiškų priemonių.
„Pabandžiau rožes pavasarį purkšti svogūnų ir česnakų raugu. Vienam litrui vandens imu tris česnakus ar svogūnus (tinka po žiemos likę jų lukštai, dabar – nuskabyti česnakų besiformuojantys žiedynai). Po paros nukošiu ir supylęs į 10 litrų purkštuvą nupurškiu. Dabar specialiai einu prie kiekvienos rožės, kad amarą pamatyčiau, bet neberandu“, – pigiu, efektyviu ir aplinkai nekenksmingu kovos su amarais būdu džiaugiasi Petras.
Augalų priežiūra iš sodybos šeimininkų reikalauja ir žinių, ir kantrybės, o svarbiausia – meilės. Grožį kuriantys Valentina ir Petras, įkvėpti supančios gamtos, turi svajonių ir planų, apie kuriuos, ko gero, dar ne kartą rašysime.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
