Gargždiškių šeimyninis duetas – dviračiais po Vakarų Europą
Redakcijai pavyko sužinoti, kad gargždiškių Žiedų šeimyninis duetas – tėvas Dainius, teisininkas, advokatas, ir sūnus Vincentas, Vilniaus universiteto pirmojo kurso studentas – paskutinėmis kalendorinės vasaros dienomis dviračiais keliavo po Vakarų Europą. Nors Dainius sakėsi ,,nenorįs girtis“, pavyko jį prikalbinti pasidalinti kelionės įspūdžiais su mūsų laikraščio skaitytojais. Spausdiname Dainiaus ŽIEDO pasakojimą, iliustruotą jo darytomis nuotraukomis.
Nuo Mėmelio iki Maso
Vokiečiai nukariavę prūsus, pagal baltiškąją etimologiją lėtą ir ramią upę Nemuną pavadino Memel. Vėliau šis pavadinimas atiteko ir jiems priklausiusiam uostamiesčiui, dabar žinomam kaip Klaipėda. Maas yra upė šiandien tekanti per Prancūziją, Belgiją ir Nyderlandus, savo kelią baigianti Šiaurės jūroje. Erdvė tarp šių upių tai buvusi Vokietijos imperinių interesų ir kalbinės kultūrinės istorijos aprėptis. Po dviejų savaičių kelionės iš Klaipėdos į Belgiją, atsidūrus prie Maso galvoje ir suskambo „Vokiečių giesmė“ pagal Josep Haydn 1797 m. sukurtą melodiją ir jos žodžiai „Von der Maas bis an die Memel“.
Dvi savaites keliavome dviračiais po Vokietiją ir Belgiją, susipažindami su miestais, žmonėmis ir jų gyvenimo būdu, aplankėme Europos Komisiją. Kodėl dviračiais? Nes taip įdomiau, pigiau ir tvariau. Su Vincentu mes jau išbandėme keliavimą po Lietuvą, mynėme 1 000 km per Latviją ir Estiją. Tiko ir patiko. Todėl ir šią vasarą pakviesti į kasmetinį, jau 25-ąjį, eurokomisaro Andriaus Kubiliaus suburtą žygį „Suk į dešinę“ Belgijoje išsiruošėme į kelionę. Dauguma dalyvių į Briuselį skrido lėktuvu ir ten nuomojosi dviračius. Mums tai pasirodė neįdomu ir į Briuselį išvykome per Vokietiją, nes „lengvas kelias, ne mūsų kelias“.
Apie viską iš eilės.
Netikėtumai jau kelionės pradžioje
Keliauti dviračiu, net apsistojant nakvynės motelyje ar viešbutyje, reiškia, kad viską, ko tau reikės dviem savaitėm, turi susidėti į kelis krepšius, kuriuos veši dviračiu. Nieko perteklinio: viena batų pora ir šlepetės, keli papildomi drabužiai – šiltesnis ir nuo lietaus, atsarginė padanga, pompa, įrankiai dviračiui, na ir kompiuteris, nes darbo specifika neleidžia dviems savaitėms visiškai atitrūkti nuo reikalų. Sukomplektuota – ir pirmyn. Žolinių vakarą, kai rugpjūčio saulė jau slinko link horizonto, išmynėme iš namų ir po valandos buvome perkėloje, iš kur turėjome nukakti į Kylį ir pradėti savo žygį. Ir čia laukė netikėtumai, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, neapleido mūsų visą kelionę. Bandant įsiregistruoti į keltą, sužinojau, kad užsakiau kelionę iš Kylio į Klaipėdą. Bam! Nors darbuotoja ir guodė, kad tai − dažnas atvejas, bet asilo ausys liko styroti. Teko primokėti 100 € ir mūsų kelionę ,,apsuko“ reikiama kryptim. Įvažiuojam į keltą, įsikuriame kajutėje ir nusiteikiame išbūti 20 valandų jūroje.
Išplaukus į atvirą jūrą dingsta ryšys mobiliajame telefone. Šiuolaikinis žmogus, likęs be interneto, gali pasijaust lyg be rankų. Kaip gyventi, jei negali kas keliolika minučių žvilgtelt, kas svarbaus įvyko gyvenime, t. y. socialiniuose tinkluose? Buvau tai numatęs, todėl turėjau elektroninę knygą apie Julijų Cezarį „Aš esu Roma“, kurią per kelionę pavyko perskaityti. Kelte buvo nedidelė bibliotekėlė, kur radau seniai bematyto leidinio „Literatūra ir menas“ net du egzempliorius, kuriuos su pasimėgavimu skaičiau. Ypač straipsnius apie tai, jog šiuolaikiniame krepšinyje niekas nebemeta kabliu kaip Sabonio laikais (galima įsitikinti stebint Europos čempionatą), ar Spotify skriaudas nepriklausomiems muzikos kūrėjams.
Vokietijoje
Po beveik parą trukusios kelionės keltu, atvykstame į Kylį. Pirmuosius iš kelto išleidžia dviratininkus. Susirenkame prie lifto įvairi kompanija – nuo pensininkų iki šeimos su kūdikiu. Ir taip – šeimynėlė susitvarko savo transporto priemones – ant tėčio dviračio vaikutis, ant mamos su priekaba – kelionės manta. Ir visi išsiskirstom savo keliais. Kelionėje palydovinis ryšis kažkaip suvalgė visus interneto duomenis, skirtus naudoti ES, todėl tenka įsigyti vokišką telefono kortelę. Ją naudoti galima tik identifikavus asmenybę: pateikti adresą (motelio, nes lietuviškas netiko), paso kopiją ir batų dydį užtrunka gerą valandą ir vėl turim ryšį su pasauliu, kelionei per Vokietiją reikalingus žemėlapius ir kitą būtiną informaciją. Nesam išsikėlę tikslo visą kelią įveikti tik dviračiais – tam būtų reikėję daugiau laiko nei turėjome. Iš Kylio per Hamburgą traukiniu vykstame į Hanoverį. Visi traukiniai Vokietijoje turi vagoną ar du su specialiomis vietomis dviračiams, todėl keliavimas nesukelia jokių nepatogumų.
Pasivažinėjame po miestą, aplankome senovinę miesto rotušę ir likusius 30 km iki Vuntstorfo numiname. Kelias veda palei Vidurio žemės kanalą – ilgiausią dirbtinį kanalą Vokietijoje. Prasilenkiame su ne viena prišvartuota ar krovinį plukdančia barža. Vėliau dažnai kelias ves palei upes ir kanalus, kuriuose vyksta pramoninė laivyba, kai kurios baržos paverstos į gyvenamąsias patalpas – įrengtos terasos, gėlynai ir kt. Upinė/kanalų laivyba rodo jau prieš kelis amžius išvystą pramonę vakarinėje Europos dalyje.
Vunstorfas pasitinka daugiaaukšte dviračių saugykla. Atveži dviratį, paspaudi mygtuką, automatas paima bemotorę transporto priemonę, užkelia į laisvą vietą ir saugo iki pareikalavimo. Čia apsistojame pas klasioką Vytautą, Gargžduose labiau atsimenamą kaip Tukas. Mus pasitinka tradicinėmis vokiškomis vaišėmis: keptomis dešromis, bulvių salotomis ir radleriu. Radler reiškia dviratininką ir yra bavarų išradimas. Tai alus, sumaišytas su citrusinių vaisių limonadu. Lengvas gėrimas, puikiai tinkantis atsigaivinti dviratininkams pakelės užeigose ir per šimtmetį išplitęs ne tik Vokietijoje, bet pamėgtas visoje Europoje.
Ketvirtą dieną išsiruošiame pirmai rimtai 100 km kelionei dviračiais į Bielefeldą. Ties Vėzerio upės slėniu ant kalno stovi garsusis paminklas Porta Westfalica, 1896 m. pastatytas pirmajam Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I. Po trisdešimties kilometrų reikėjo pakeisti raumenų apkrovas, tai palikę dviračius papėdėje, 25 laipsnių karštyje užsikabarojome į kalną pamatyti 7 m. aukščio ir 10 tonų bronzinę imperatoriaus didybę ir pasigrožėti Šiaurės Reino – Vestafalijos panorama.
Įsikuriame Bielefelde ir išeiname susipažinti su miestu. Pirmieji mus užverbuoja turkai, tai vakarienei gatvės maistas – kebabai. Bevaikščiodami temstančiame mieste dairomės, kur dar prisėsti po bokalą vokiškojo, bet matom tik picerijas, kebabines, praeinam ošiantį airišką pubą. Grįžtam nelabai ką pešę ir galvojam, kiek gi tiesos internete sklandančioje legendoje, kad trečdalį milijono gyventojų turintis Bielefeldas neegzistuoja. O visi faktai, patvirtinantys Bielefeldo egzistavimą, taip pat išgalvoti. Gal iš tiesų vokiečiai nyksta šiame mieste? Ketvirtą dieną 28 laipsnių karštyje per 10 valandų įveikiame 111 km ir jau sutemus atvykstame į Dortmundą. Daug mynimo, mažiau įspūdžių ir aplankytų objektų. Pakeliui pradžiugino savitarnos kioskelis pamiškėje palei dviračių taką, kur galima įsigyti dešrų, vyno, kiaušinių ir net į vaflinį indelį įleidžiamų ledų. Tik bėda, ledai ir kitos gėrybės už monetas, o mes modernūs, iš Vidurio Europos, grynaisiais neapsisunkinam. Gerasis vestfalietis, viską supratęs iš liūdno Vincento veido, prie ledų aparato padovanojo mums 4 eurus, taip pavaišindamas žemuoginiais ir vaniliniais ledais. Tą pačią dieną Dortmunde pavakarieniavus graikiškoje užkandinėje, kad nereikėtų plauti indų, teko žygiuot į bankomatą išsigryninti šlamančių.
Dideli atstumai nedera su pažintiniu kelionės pobūdžiu (o ir nutrinta sėdimoji protestuoja). Į Kelną važiuojam traukiniu. Šalia stoties stūkso didžiausia pasaulyje gotikinė katedra. Įspūdis, kurio neverta net bandyt perteikti nuotraukomis. Žinoma, įveikiame ir visus 533 laiptus atsidurdami Kelno katedros 157 metrų aukščio bokšte. Modernaus meno Liudvigo muziejus turi rakinamas spinteles, kur palikome savo krepšius su visa manta ir galėjome atsipalaidavę bei neskubėdami pasimėgauti Pikaso, Dali ir kitų modernistų šedevrais. Radome ir Jacques Lipchitz, gim. 1891 m. Druskininkuose, Gardino gubernijoje, paveikslą. Taip pat Ukrainos žydo Rossine, gim. 1908 m. Khersone, kurio gyvenimas baigėsi 1943 m. Aušvice, kūrinių. Surezonavo su šiandienos ukrainiečių lemtimi patekus į nelaisvę.
Užsimiršęs leidau sau pasimėgaut vokišku gėrimu su puta, bet podagra skausmais pėdoje greit priminė, kas man galima, o kas ne. Todėl ir optimalų dviračiui 90 km atstumą į Aachen vykstam traukiniu. Tai miestas, esantis Vokietijos, Nyderlandų ir Belgijos pasienyje. Įėjęs į Karolio Didžiojo katedrą katalikiškoje/protestantiškoje Vokietijoje iš pradžių nesupranti, kodėl ji ortodoksiško stiliaus. Pasirodo katedra pastatyta 800 metais, dar prieš Didžiąją schizmą 1054 m., kai krikščionių bažnyčia skilo į Romos katalikų ir stačiatikių su centru Konstantinopolyje. Karolio Didžiojo katedroje karūnuoti 31 Vokietijos karalius ir 18 karalienių.
Achene yra ir įspūdinga rotušė, dalis kurios veikia kaip muziejus, kitoje dalyje registruojamos civilinės santuokos. Labiausiai rotušė žinoma tuo, jog čia nuo 1950 m. įteikiamas Karolio Didžiojo apdovanojimas už indėlį į Europos idėją. Karlspreis vokiškai arba Charlemagne Prize angliškai yra apdovanotas Vinstonas Čerčilis, Džordžas Maršalas už Europos ekonomikos atgaivinimo planą, ES įkūrėjai Konradas Adenaueris ir Robertas Šumanas, Helmutas Kolis ir Francua Miteranas − už susitaikymą tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Šių garbingų asmenybių gretoje stovi Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, apdovanojimą 2013 metais gavusi už indėlį į Europos vienybę ir integraciją, lyderystę ES ir Baltijos regione, nuopelnus plėtojant europietiškos ekonomikos standartus bei įveikiant ekonominę krizę. Dviratininkams tenka spręsti ir žemiškus klausimus. Todėl savitarnos skalbykla, kur yra net džiovyklė bei galima atsiskaityti kortele, yra ir nuotykis, ir išsigelbėjimas.
Nuo Vokietijos pasienio Briuselis traukiniu pasiekiamas vienu persėdimu per kelias valandas, o apie nuotykius Belgijoje – antrojoje pasakojimo dalyje.
Parengė Vita VITAITĖ
