Genaičių kaimo senosios kapinės priminė pagarbos poreikį
Klaipėdos rajone yra beveik 300 kapinių, daugelis jų neveikiančios. Vienos registruotos Kultūros vertybių registre, kitos – ne, tačiau už visų kapinių priežiūrą atsakingos seniūnijos. Į „Bangos“ redakciją kreipėsi Kvietinių kaimo gyventoja, susirūpinusi dėl Dauparų–Kvietinių seniūnijoje esančių Genaičių kaimo senųjų kapinių, kurios patenka į Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinio teritoriją. Kad kapinės būtų aptvertos, saugomos, rūpi ir gribžiniškiams. Atsakymo, kaip sprendžiamos su senosiomis kapinėmis susijusios problemos, kreipėmės į Klaipėdos rajono savivaldybę.
Kasė duobes bulvėms
Senosios Genaičių kaimo kapinės dauboje prie Minijos, anapus kurios atsiveria vaizdas į Utrių kaime įrengtą slidinėjimo trasą, retai lankomos buvusių gyventojų, kurių dauguma gimtąjį kaimą paliko prieš kelis dešimtmečius. 1923 m., remiantis surašymo duomenimis, Genaičiuose gyveno 210 žmonių. Kaimas nuo 1970 metų, galima sakyti, buvo sunaikintas – 1979 metais gyveno tik 10 žmonių, dar po 10 metų – tik trys, kol neliko nė vieno genaitiškio. Pagal 2021 m. surašymo duomenis, dabar kaime – keturi gyventojai.
Kaimo senbuvių, kurie papasakotų apie Genaičių kapines, vis mažiau, o ir jų prisiminimus dildo laikas. Genaičiuose 1932 m. gimusi Elena Putrienė (Lankutytė) pasakojo, kad jų sodyba buvo apie 100 metrų nuo kapinių. „Laidodavo jose mažus vaikus, kurie gimdavo ir mirdavo, nespėjus pakrikštyti. Bent du kūdikiai tikrai buvo palaidoti. Palaidotas ten ir žuvęs partizanas. Kapinės buvo mūsų žemėje.“ Moteris prisiminė, kad kapinėse stovėjęs kryžius ir net buvusi koplytėlė. 1951 metais mirus mamai, o 1953 metais – ir tėvui, Elena ilgiausiai iš brolių ir seserų (buvo 6 vaikai) liko gyventi savo sodyboje. Iš jos į Gargždus išsikraustė apie 1970 m., kai ištekėjo. Moteris patikino, kad daug metų Genaičių kapinėse žmonės kasdavo rūsius bulvėms laikyti, nes ten esą sausa – smėlis: „Išklodavo šiaudais. Veždavo į tuos rūsius bulves žmonės nuo kalno, tie, kurie neturėjo kur jų laikyti.“
Panašiu laiku kaip ir Elena, Genaičius paliko dabar jau 85-erių Jaronima Liukšienė. „Žmonės buvo iškeliami iš sodybų. Gyvenome pamiškėje. Galėčiau išvardinti visus gyventojus… Atsimenu, kaip gegužės mėnesį eidavome giedoti majaus į Vaitelius. Kviesdavo skambindami į pakabintą noragą, ir visi aplink girdėjo. O pro Genaičių kapines, per lanką, tėtis mane, dar vaiką, ant sprando užsisodinęs nešdavo ir į kitą Minijos pusę brisdavo“, – vaikystės prisiminimais dalijosi jau kelis dešimtmečius Gargžduose gyvenanti moteris. Anuomet Genaičių kapinės buvusios aptvertos, o ten palaidotųjų ramybę drumsdavo ne žvėrys ir gyvuliai, bet žmonės – bulvių rūsių žymės akivaizdžios iki šiol su Genaičių kapinėmis susiliejančiame kapinyne, kuris, kaip minima šaltiniuose, siekia V–VIII a.
Domisi bendruomenė
Istorija besidomintis gribžiniškis Donatas Norkevičius prieš keletą metų kreipėsi į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų dėl Gribžinių bendruomenę dominančios galimybės atlikti žvalgomuosius archeologinius kasinėjimus senųjų Genaičių kapinių teritorijoje bei Antkalnio piliakalnyje. Noras surinkti kuo daugiau informacijos apie šias vietoves, kurią galima būtų panaudoti bendruomenės leidiniams, niekur nedingo. D. Norkevičiui smalsu, ką galėtų reikšti akmenų pynė, kuri driekiasi vingiuodama per kapines ir kapinyną tarp medžių, ar turi prasmę sunkiai įžiūrimas ženklas ant vieno iš akmenų, kas ir kodėl atitempė tuos akmenis ir taip išdėliojo. Nors Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus specialistai į gribžiniškio laišką atsakė, tačiau dėl galimybės atlikti žvalgomuosius archeologinius kasinėjimus esą likę neaišku. Klausimą pateikėme Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiajam specialistui Laisvūnui Kavaliauskui. Pasak jo, kasmet į specialistus kreipiasi bent keletas užsakovų (privačių asmenų arba savivaldybių atstovų) dėl žvalgomųjų archeologinių kasinėjimų, kurie yra mokami. „Šiuo atveju, jei bendruomenė yra suinteresuota kasinėjimais, turėtų susirasti archeologą, kuriam išdėstytų savo norus, o jis parengtų tyrimų projektą. Šis teikiamas mokslinei archeologinei komisijai, kuri sprendžia, ar patvirtinti. Suradęs visą istorinę medžiagą apie dominantį objektą, o jei anksčiau atlikti tyrimai, tai ir jų duomenis, kuriais vadovaujantis objektas buvo įtrauktas į registrą, sprendžia, kiek reikalinga perkasų. Nuo jų kiekio priklauso kaina“, – su tvarka supažindino L. Kavaliauskas.
Atsakingos seniūnijos
Kai su D. Norkevičiumi lankėmės Genaičių kaimo senosiose kapinėse ir kapinyne, netoliese ganėsi ūkininko galvijai, kurie, pasak į redakciją skambinusios kvietiniškės, žolę ankstesniais metais rupšnodavo ne tik pievoje, bet ir ten, kur ilsisi žmonių palaikai. „Nenorime pyktis su ūkininku, į kurio naudojamą žemę įeina Genaičių kaimo senosios kapinės, tik prašome pagarbos ten palaidotiesiems, kad jų kaulų niekas netryptų“, – paskambinusi į „Bangos“ redakciją sakė moteris, kuri prieš tai kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus patarėją Sonatą Šmatauskienę dėl kapinių aptvėrimo. Kultūros vertybių registre registruotose ir valstybės saugomose kapinėse apsilankiusi specialistė įsitikino, kad buvo likę pavienių vielinės tvoros ir medinių stulpų fragmentų, tačiau jie visi nuvirtę. „Stulpų mediena supuvusi. Teritorijoje pastebėti galvijų ganymo požymiai. Atsižvelgiant į tai, kad aplink kapines yra natūrali pieva ir ganomi gyvuliai, būtina kapines aptverti, užtikrinant kapinių vertingąsias savybes ir kapinių viešąją pagarbą“, – konstatavo S. Šmatauskienė ir apie kapinių būklę informavo Dauparų–Kvietinių seniūniją. Senųjų kapinių priežiūros ir tvarkymo darbus vykdo seniūnijos, todėl seniūnai, pasak S. Šmatauskienės, panašias problemas bando spręsti, informuodami ūkininkus, kad kapinaičių teritorijos yra saugotinos ir jose vykdyti ūkinę veiklą yra draudžiama.
„Praėjusią savaitę Genaičių senąsias kapines aptvėrėme, įrengėme vartelius. Vadovavomės riboženkliais – aptvertas 1 350 kv. m plotas“, – „Bangą“ informavo Dauparų–Kvietinių seniūnijos patarėjas Vytautas Tirevičius.
Vyksta ženklinimas
Žmonių palaikų laidojimo Klaipėdos rajono kapinėse, kapinių tvarkymo bei lankymo taisyklės, patvirtintos Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos, numato, kad prie įėjimo į kapines turi būti įrengiamos informacinės lentos.
Kaip informavo S. Šmatauskienė, Savivaldybė jau daug metų organizuoja kapinių ženklinimą, o informacinėse lentose užrašomas kapinių pavadinimas ir statusas, kapinių prižiūrėtojo (seniūnijos) kontaktiniai duomenys, kas draudžiama kapinėse. Deja, ne visada paisoma draudimų ganyti gyvulius, vaikščioti su gyvūnais ar juos vedžioti, taip pat važinėti transportu (išskyrus specialųjį) be seniūno arba kapinių prižiūrėtojo leidimo. Verta priminti, kad kapinės – ne pramogų vieta slidinėti, važinėti rogutėmis, riedžiais, paspirtukais ir pan., kad savavališkai kapinių bendrojo naudojimo vietose nevalia sodinti želdinių, genėti, kirsti ar kitaip juos pertvarkyti; mindžioti veją ir gėlynus, laužyti medžius ir krūmus, skinti ir imti gėles ar kitus daiktus nuo kapaviečių, imti smėlį ar žemę ne tam skirtose vietose, gadinti kapinių ir kapaviečių statinius, kitus kapinių objektus, šiukšlinti, deginti šiukšles arba jas išmesti ne tam skirtose vietose, trikdyti rimtį ir kitaip pažeisti viešąją tvarką; statyti suolus takeliuose tarp kapų; savavališkai statyti, rekonstruoti, išvežti kapaviečių statinius, įrengti kitus kapavietės objektus; savavališkai įrengti takus tarp kapaviečių, grįstus plytelėmis, akmenimis ir kitomis statybinėmis medžiagomis.
Svarbios ir iniciatyvos
Seniūnijos kasmet įgyvendina Klaipėdos rajono senųjų kapinių tvarkymo darbų programą. S. Šmatauskienė priminė, kad jos lėšos naudojamos senųjų kapinių želdiniams tvarkyti – menkaverčiams medžiams ir krūmams iškirsti, genėti, žolei pjauti, šiukšlėms išvežti, senosioms kapinėms aptverti, kapinių tvorų ir vartų remontui, paminklų, kryžių, antkapių ir kitų kapaviečių statinių remontui bei atstatymui, taip pat darbo priemonėms ir kurui įsigyti. 2025 metų programai įgyvendinti skirta 50 000 eurų iš Savivaldybės biudžeto. Šiais metais planuojama tvarkyti kapines Agluonėnų, Dovilų, Endriejavo, Kretingalės, Priekulės, Veiviržėnų ir Vėžaičių seniūnijose.
Pasidžiaugti reikėtų ir gražiomis nevyriausybinių organizacijų, vietos bendruomenių, kultūros ir švietimo įstaigų iniciatyvomis tvarkyti senąsias kapines. Šių organizacijų rengiamos talkos, vykdomi edukaciniai projektai, kaip pastebi S. Šmatauskienė, skatina gyventojus domėtis savo krašto istorija, fiksuoja nykstančius atminties ženklus. Ji pateikė keletą sektinų pavyzdžių. Klaipėdos rajono etninės kultūros centras parengė Mažosios Lietuvos kapinių elektroninius žemėlapius. Juose nurodomos konkrečių kapinių vietos, koordinatės, oficialūs pavadinimai, galimi kiti pavadinimai pagal senesnius administracinius suskirstymus, tarp jų ir vokiški pavadinimai, literatūros šaltiniai bei nuoroda į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių registrą, nuotraukos.
Gargždų krašto muziejus bendradarbiauja su VDA Telšių fakulteto prof. Laima Kėriene, siekiant išsaugoti Klaipėdos rajono kapinėse esančius kaltinius kryžius. 2024 m. vyko VDA Telšių fakulteto restauravimo specialybės studentų ir jų dėstytojų ekspedicijos, kurių metu buvo konservuojami Gargždų, Judrėnų, Veiviržėnų seniūnijų kapinėse esantys blogos būklės kryžiai. Bendradarbiavimas numatomas ir šiais metais.
Ketvergių mokyklos mokiniai tvarkė Kisinių, Piktožių kapines, Dituvos Aleksandro Teodoro Kuršaičio pagrindinės mokyklos mokiniai – Dituvos kaimo evangelikų liuteronų pirmąsias senąsias kapines.
„Žmonėms rūpi, kad kapinės būtų tvarkingos, nušienautos, prieinamos ar privažiuojamos, pažymėtos ir tinkamai įamžintos“, – sako S. Šmatauskienė, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus patarėja (kultūros paveldo apsaugai), pastebinti, kad vis daugiau žmonių domisi kultūros paveldu.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
