Gyvenimas pagal algoritmus

Taip išgąsdinęs ir tautą įelektrinęs žodis „algoritmas“, pasirodo, esąs visai nekaltas ir nieko bauginančio savyje neturintis. Elektros kainų šuolio negalintis suprantamai paaiškinti energetikos ministras tarsi kokia nematoma skraiste prisidengė juo ir taip nuolat kartodamas gerokai piliečiams baimių priaugino. O iš tikrųjų (kaip aiškina įvairūs žodynai) tai ne kas kita kaip nuosekliai dėstomų veiksmų seka, kurią reikia atlikti, norint pasiekti tam tikrą rezultatą. Lietuviškai tai būtų galima vadinti nurodymu, instrukcija, taisyklėmis.
Vikipedijoje galima rasti ir pačių paprasčiausių algoritmo pavyzdžių. Tai neturi nieko bendra su alga, greičiau su įprastu gyvenimo ritmu, vienu po kito išdėstytais veiksmais. Ieškodama daugiau suprantamų paaiškinimų atradau, jog algoritmu galima vadinti net ir loginį galvosūkį apie vilką, ožką ir kopūstą, kuriuos reikėjo valtele perkelti į kitą upės krantą. Jų negalima nei kartu susodinti, nei palikti, nes vilkas pjaus ožką, ožka gali sugraužti kopūstą, bet, jeigu surikiuosime veiksmus į tam tikrą seką, išeitis yra (palikti vilką su kopūstu, perkelti ožką į kitą krantą. Grįžus į valtį įsodinti vilką, o atgal parplaukti su ožka. Tada nugabenti kopūstą, o paskutinis veiksmas – atplukdyti ožką. Taip visi sveiki bus perkelti į kitą krantą). Net mūsų rytmetinę ruošą, kuomet atsikeli, prausiesi, pusryčiauji, eini į darbą, paskui dirbi, pietauji, galima vadinti algoritmu (tik kam to reikia, kam nuo to aiškiau?). O į tokią savo kasdienės ruošos darbų seką įterpus „užkaisti arbatinuką“, algoritmo sąvoką jau norisi praplėsti papildomais pastebėjimais. Pirmiausia – prisipili vandens iš krano…
Kol užsienio spaudoj neatsirado nuorodos, jog Lietuvoje vandens iš krano geriau negerti, niekas nesuko galvos dėl vartotojų skundų, kad vienur jis bėga lietaus balos spalvos, kitur kvapas toks lyg iš klozeto semtum (Gargždų daugiabučiuose vanduo dažniausiai abi šias savybes turi). Į viską būdavo vienas ir tas pats atsakymas – vartoti galima, atitinka leistinas normas. Tik pasirodžius straipsniams užsienio spaudoje, turistų žinynuose apie Lietuvoje netinkamą gerti vandenį, buvo sukrusta teisintis, jog tai netiesa, vanduo geras. Visos tarnybos, žinybos, spaudos atstovai šokosi į viešumą ir visaip mėgino paneigti šią nemalonią žinią. Tačiau ar ne geriausiai abejones išsklaidytų išsamūs vandens tyrimai visuose miestuose, mažesnėse vietovėse. Juo labiau, kad esame įspėti – vanduo brangs, todėl turime galvoti apie kainos ir kokybės santykį. Ir joks svaičiojimas apie algoritmus vandens neišvalys.
Apskritai tame kainų augimo laike kalbėjimas apie brangimą, ko gero, irgi algoritmas, nes tuo prasideda dienos žinios ir tuo baigiasi. Taigi karo baisumai ir beprotiškas kainų šuolis – visko pradžia ir pabaiga. Deja, nuo šnekėjimo ir pasidejavimų niekas nepasikeis, tik padvigubės eilės vaistinėse, prie gydytojų kabinetų ir tikriausiai parduotuvėse, kur pirkėjai jau kuris laikas dažniausiai turi patys ir pardavėjais dirbti. Esi po darbo dienos, skubi namo, o čia – prie kasų nė vienos pardavėjos, stok pats prie aparato, traukis akinius, korteles, spaudyk, sverk, ieškok prekės. Greičiausiai tuoj kažkas užstrigs, tada pribėgs konsultantė, kažką spustels, vėl dirbi toliau. Bet… mes jau atidirbę savo darbo dieną. Negi esant tokioms plėšikiškoms prekių kainoms savininkai neišgali pakankamai pardavėjų įdarbinti? Vadinasi, pirkėjas visai negerbiamas, nei jo pinigai, nei laikas nėra taupomi: pirk, brangiai mokėk ir dar pats apsitarnauk. Ir vėl norėtųsi kalbėti apie tą begalinį žmonių godumą, bet neverta, nes jau tiek prikalbėta, tiek prirašyta ir kas iš to. Gal jau geriau apie gėdos neturėjimą. Tik kad šiuo metu ir žodis „gėda“ ne tik nemadingas, bet ir visai gyvenime nereikalingas. Kam dabar dėl ko gėda? Dėl žodžio, dėl veiksmo, dėl sprendimo, dėl susitraukusių maisto pakuočių, pagaliau dėl godumo? Kai didžiausiu gėriu tampa turtas, tai net liaudies išmintis nuskamba juokingai. Esame įpratę girdėti, kad gėris visada nugali blogį. Išeitų, kas nugali, tas ir yra gėris. Visai baisu darosi.
Taigi Seimo partijos kepa įstatymus, perduoda svarstyti, tvirtina, nepatvirtina, skelbia kam nors interpeliaciją, nepakanka balsų, teisėsauga suima kokį apsivogėlį, renka įrodymus, nesurenka, paleidžia…. Algoritmai? Tikriausiai, nes vyksta gana nuosekliai, tik rezultatas niekinis.