Į Veiviržėnus gėlių mėgėjus vilioja jurginų laukas
Spalvų terapija, vaistai nuo depresijos, sveikatos šaltinis – taip gėles ir jų auginimą apibūdina Vida Raudienė, Klaipėdos rajone, Veiviržėnuose, su draugu Broniumi puoselėjanti daugiau nei du tūkstančius jurginų. Nuo ankstyvo pavasario iki pat šalnų čia žydi ir kitų gėlių, tačiau jurginų grožiui, ko gero, reta iš jų prilygsta. Pasigėrėti įspūdingais jų žiedais į Veiviržėnus atvyksta vis daugiau šių gėlių mėgėjų.
Žavisi ir moterys, ir vyrai
„Užaugau tarp žiedų ir spalvų, nes močiutė visada sodino ir augino gėles. Didžiausias jos nuopelnas – sukurtas grožis“, – šypsojosi aštuoniolikmetė Vidos anūkė Renalda, pasitikusi prie namų ir palydėjusi į jurginų lauką. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos abiturientė papasakojo, kaip
pavasarį kartu su savo mama Sandra, sesutėmis Gabriele ir Daniele bei pusbroliu Kristupu padėjo močiutei sodinti jurginus, kurie nuo vidurvasario ėmė skleisti savo kerinčius žiedus. Norinčių jais pasidžiaugti ir ateina, ir atvažiuoja. Vida mielai leidžia jurginų lauke fotografuotis, vaikštinėti, gėrėtis. Ne mažiau nei dailiosios lyties atstovės gėlėmis žavisi ir vyrai. „Kartais būna, kad moterys visą lauką apžiūri per dešimt minučių, o vyrai eina lėtai, klausinėdami, fotografuodami vos ne kiekvieną žiedą. Gal jie taip džiaugiasi, nes nežino, kiek darbo yra su tomis gėlėmis, o moterys, kai šie pasiūlo joms namie pasisodinti kelis jurginus, kratosi, mat supranta, kad rudenį reikės ir iškasti“, – dėstė Bronius.
Šimtai virto tūkstančiais
Pernai Vida augino „tik“ 700–800 jurginų kerų. Jiems pakako vietos sode, kur tilpo ir kardelių, vienadienių lysvės, vilkdalgiai, ežiuolės, flioksai, rudbekijos, kalijos, tigrenės, bijūnai, rožės, pavasarį džiuginę krokai, scylės, žydrės, narcizai, hiacintai, tulpės ir kitos gėlės. Kadangi kasmet jurginų daugėjo, pavasarį Bronius suarė jiems naują lauką. Visos gėlės dabar užima daugiau kaip 50 arų.
„Rūsyje kokį mėnesį nuo ryto iki vakaro ruošiau jurginų šakniagumbius sodinti, išpjausčiau supuvusius, skaidžiau. Jeigu geri metai, normalus jurginas gali išaugti pasodinus gumbelį ir su viena akute, bet dažniausiai sodinu su trimis“, – apie paruošiamuosius darbus pasakojo V. Raudienė. Sutelkę jėgas namiškiai nuo balandžio pabaigos jurginus sodino apie savaitę. Tada Vida ėmėsi kardelių. Kad žydėtų skirtingu laiku, sodino ne visus iš karto, o kas penkias dienas. Ne visi iš selekcininkų pirkti kardelių svogūnėliai peržiemojo, tad teko išmesti ir pirkti naujų.
Ir dauguma jurginų šakniagumbių pirkti iš žinomų selekcininkų, todėl Vidai labai gaila, kad vėjai graso ne tik nulaužti žiedus – stipresni net iš šaknų išverčia daugiau nei iki metro užaugančias gėles. Jei taip nutinka, pasak Vidos, šakniagumbio jau nebeverta tikėtis. Kartais taip ir žūva vienintelis kurios nors veislės jurginas. Kad tokių praradimų būtų kuo mažiau, jurginus tenka rišti, tad dar pavasarį Bronius iš karklų išsipjovė pustrečio tūkstančio kuoliukų. Vaizdas po audros šią vasarą jurginų augintojus pribloškė – išvartyti jurginai gulėjo tarpuvagiuose, o žemė buvo tokia klampi, kad traukė guminius nuo kojų. Tad Broniui teko išsimauti ir basomis braidyti po vandenį, kol pakėlė ir pririšo visus vėjo išguldytus. Jei būtų palikę jurginus gulėti, šiuo metu nedžiugintų žiedų jūra.
„Man gėlės taip patinka, kad atrodo, jog aš ne dirbu, o mėgaujuosi. Tai spalvų terapija, relaksacija. Išeinu ir visą dieną esu tarp žiedų“, – šypsojosi Vida, dvi savaites birželį nuo ryto iki vakaro rankomis aplink kiekvieną krūmą ravėjusi piktžoles. Liepos viduryje jurginai apsipila žiedais, bet nepakanka jais vien gėrėtis – kad skleistųsi nauji, reikia išskinti nužydėjusius. Kol skabydama pereina visą lauką, Vida užtrunka dvi dienas.
Patarimai nekainuoja
Gėles dar vaikystėje pamėgusi Vida prisimena, kad jos močiutė irgi augino jurginus, daugiausia – violetinius, tokius, kokius dabar labiausiai mėgsta anūkė Renalda. Vida yra įgijusi augalų apsaugos agronomės specialybę, bet jos svajonė buvo tapti apželdintoja. Kretingos technikume tuo metu šių specialistų neruošė. Vis dėlto įgytos agronomės žinios praverčia puoselėjant gėles jau daugiau nei 30 metų. Auginantieji jurginus žino, kad jiems kenkia užmirkimas. Molingame dirvožemyje augantys veiviržėniškių jurginai pernai net tris savaites mirko vandenyje, tad kai kurie gumbai žiemą rūsyje supuvo. „Jurginus Bronius iškasa kastuvu, traktoriumi parveža iki rūsio, suneša, aš valau iš šakniastiebių molį, dėlioju į lentynas pagal rūšis ir veisles. Žiemą dar bent du kartus apčiupinėju kiekvieną gumbelį, išmetu sugedusius. O koks užaugs jurginas ir jo šakniagumbis, priklauso nuo rūšies ir veislės“, – pasakojo gėlių augintoja. Yra tokių, kurie turi du ar tris žiedus, o kuo didesni žiedai, tuo mažiau jų ir būna. Jurginus Vida tręšia bulvių trąšomis, tačiau pataria nepersistengti – nors žiedai džiugins, šakniagumbių nepavyks išsaugoti. Skinti jurginus, norint pasimerkti, galima arba vėlai vakare, arba labai anksti ryte, nes nuskinti per karščius nuleips. Vida sakė, kad vandens į vazą reikia pilti nedaug, bet jei nuleipę, kuriam laikui būtina pamerkti vos ne iki žiedo. „Galima nuskinto jurgino koto galiuką trumpam įkišti į verdantį vandenį. Tada žydės ilgiau. Yra tokių, kurie pamerkti išbūna ir savaitę, o lauke – ir dvi, bet tai priklauso ir nuo žiedo struktūros. Ilgiausiai išsilaiko pomponiniai“, – patarimais dalijosi Vida, kuri sau skina tik vėjo išlaužtas ar šalnų pakąstas gėles. Kai pranešama apie pirmąsias šalnas, moteris kelis arčiausiai namų esančius jurginų krūmus kurį laiką dangsto, kad ilgiau pasidžiaugtų žydėjimu. Kai šalna pakanda visus jurginus, dar tris dienas palaukia, o tada rauna.
Nors dalį jurginų ir kardelių žiedų Vida, dirbanti pagal verslo liudijimą, parduoda, šių gėlių auginimas kol kas labiau pomėgis negu verslas. Daugiau nei dviejų tūkstančių įvairiausių jurginų lauką aplankiusieji stebisi ne tik gėlių įstabumu, bet ir jų augintojų Vidos ir Broniaus darbštumu.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
